Panašios istorijos yra mokslo legendos... Everistas Galois, 20-metis matematikos genijus, kuris laiške, parašytame 1832 m., naktį prieš savo žūtį dvikovoje, karštligiškai dėstė savo atradimus grupių teorijos srityje, vis nepamiršdamas laikas nuo laiko pažymėti paraštėje: "Nebeturiu laiko". Karlas Schwarzschildas, astronomas, kuris prieš numirdamas 1916 m. Rytų fronto apkasuose nuo retos odos ligos, pirmasis išsprendė bendrosios reliatyvumo teorijos gravitacijos lauko lygtis. Greta šių santykinai gerai žinomų vardų dabar turime rašyti ir Wolfgangą Doebliną, natūralizuotą prancūzų matematiką, kuris savo matematinius atradimus padarė žygyje, prieš vermachto kareiviams sunaikinat jo batalioną.

1940 m. sausio mėnuo. Sechevalo miestelis Prancūzijos Ardėnų kalnuose. Užpustyta telefono būdelė. Viduje apšarmojęs vyras prancūzų pėstininko uniforma karštligiškai pildo mokyklinį sąsiuvinį paslaptingomis matematikos formulėmis. Vyras vardu Wolfgangas Doeblinas. Jam 23 metai, bet jis yra vienas talentingiausių savo laikų matematikų. O šįryt jis suprato, kad jam lemta žūti.

Doeblinas yra žydas. Kai jo šeima 1936 m. pabėgo iš Vokietijos į Prancūziją, jie manė radę saugią vietą, toli nuo nacių persekiojimo. Bet jie klydo. Doeblinas tarnauja radistu 291 pėstininkų pulko trečiajame batalione. Šįryt pulkui buvo įsakyta baigti karinius mokymus ir patraukti į mūšio pozicijas. Kodėl viskas taip staiga pasikeitė? Pas Belgijoje sugautą Luftwaffe lakūną buvo aptikti artėjančio įsibrovimo į Prancūziją planai.

Doeblinas jau prirašė daugiau kaip pusę 100 puslapių sąsiuvinio. Menka knygelė su "Prancūzijos miestų ir kraštovaizdžių" užrašu viršelyje buvo pirkta už pusantro franko kaime, pro kurį neseniai žygiavo batalionas. Jis baigia dar vieną puslapį ir, skubėdamas greičiau pradėti kitą, įplėšia popierių negrabiais, sušalusiais pirštais. Kraupiai šalta, bet jo protas žaižaruoja idėjomis - tas idėjas jis privalo išdėstyti popieriuje, kol dar ne per vėlu.

Doeblinas rado kelią per atsitiktinumo džiungles, būdą, kaip galima numatyti nenumatomus dalykus. Jis pakylėtas atradimo džiaugsmo, kaip pakylėti būdavo visi tyrėjai matematikai, atsidūrę nesužymėtoje teritorijoje. Skirtumas tas, kad Doeblinui matematika yra kažkas daugiau nei intelektualūs galvosūkiai. Jis yra pabėgėlis. Jis neturi tėvynės. Matematika yra viskas, kas jam liko. Šie lygčių prirašyti puslapiai yra viso jo gyvenimo esmė. Tai viskas, kas dar gali patvirtinti, kad 23 jo šioje žemėje praleisti metai kažką reiškė.

Beldimas į būdelės langą gražina Doebliną į realų pasaulį. Kažkas, ko jis negali atpažinti per sniego šydą, skubina jį judėti toliau. Jis regi pro šalį slenkančius savo draugų siluetus. Jie traukia į Atienvilį, kur turės užtverti kelią Vermachto armijoms. Doeblinas panyra pūgoje. Jo galvoje vis dar sukasi atsitiktinumas, bet jis prisijungia prie būrio draugų, žygiuojančių į neišvengiamą mirtį.

Dabar persikelkime į 2000 m. gegužę, į apdulkėjusį kambarį Prancūzijos mokslų akademijoje Paryžiuje. Kambaryje sukrauti šimtai užklijuotų laiškų, kurie geltonuoja lentynose. Akademija kaupia panašius vokus jau trečią šimtmetį - tai yra senas mokslinio prioriteto patvirtinimo būdas.

Pirmą voką 1701 m. pasiuntė šveicarų matematikas Johanas Bernulis. Tarp kitų, patikėjusių savo idėjas Akademijai, rasime Antoine-Henri Becquerel'į, atradusį radioaktyvumą, ir Marie Curie žentą Jean-Frederic Joliot-Curie. 1940 m. Joliot-Curie užklijuotame voke paslėpė svarbius branduolinės fizikos tyrimo rezultatus nuo tuo metu miestą užėmusių vokiečių. Akademijoje galioja vienintelė taisyklė: vokas lieka užklijuotas 100 metų, jeigu jį deponavusio asmens agentas ar paveldėtojas neleidžia atplėšti jį anksčiau. Šiandien yra labai reikšminga diena. Bus atplėšiamas vokas 11-668, atkeliavęs paštu 1940 m. vasario mėnesį.

Paryžiaus gatvių šurmulio beveik nesigirdi. Apdulkėjusiame kambaryje susirinko nedidelė akademijos narių grupelė ir netvirtas, senas vyras, laikantis voką savo drebančiose rankose. Senasis vyras sulaužo lako antspaudą ir ant stalo patenka sutrintas sąsiuvinis su "Prancūzijos miestais ir kraštovaizdžiais" viršelyje. Jis atskleidžia sąsiuvinį ir atpažįsta jaunatvišką savo brolio rašyseną: "Wolfgangas Doeblinas. Apie Kolmogorovo lygties sprendimą".

Kolmogorovo lygtis aprašo tokius atsitiktinius reiškinius, kaip Brauno judėjimas - skystyje esančių mažyčių dalelių, tokių kaip žiedadulkės, tirtėjimas jas bombarduojant vandens molekulėms. Ketvirtajame dešimtmetyje matematikai medžiojo tikslų, "analitinį" sprendimą, galėjusį leisti numatyti kiekvienos dalelės trajektoriją. Doeblinas suprato, jog trūkčiojanti, netolydi šio judėjimo prigimtis neleidžia turėti panašų sprendinį. Vietoj to jis sugalvojo, kaip, pasitelkus toli jo laiką aplenkusius tikimybinius metodus, numatyti suvidurkintą dalelių trajektoriją. Tie metodai buvo nežinomi, kol šeštajame dešimtmetyje jų vėl neatrado japonų matematikas Koyoshi. Puikus darbas nutiesė svarbų tiltą, sujungusį Brauno judėjimą ir akcijų biržos dinamiką tiriančių mokslininkų naudojamą Black-Sholes lygtį.

Liko tik paskutinė scena: 1940 m. birželio 20 d., Housseras Vogėzuose. Daržinė su pusiau nuplėštu stogu, kurios sienos vis smarkiau virpa nuo artėjančios priešo artilerijos kanonados. Šešėlyje susmukęs vyras Prancūzijos armijos uniforma, jo akys įkritusios, jis sunkiai alsuoja. Tai Wolfgangas Doeblinas.

Vermachto kareiviai apsupo Doeblino batalioną. Jam vienam iš visų pavyko nusigauti iki šios daržinės. Virš galvos sprogsta minosvaidžio sviedinys, paberdamas skeveldrų liūtį. Sprogimas supurto daržinę ir nugriūva likusioji stogo dalis, pripildydama orą sprangiomis dulkėmis. Kai garsas nutyla ir jis perstoja kosėti, Doeblinas išgirsta lauke kareiviškų batų žingsnius lauke, pertraukiamus trumpų automato serijų. Priešai jau čia pat. Jis žino, ką turi padaryti.

Jis pakelia šautuvą prie galvos ir lėtai, atsargiai paspaudžia gaiduką. Tai ne bailumas, tai - iššūkis. Jis net ir miręs triumfuos prieš savo persekiotojus. Jie bus seniai užmiršti, o Wolfgango Doeblino vardas gyvuos toliau.

Šaltinis: www.elektronika.lt