 |
|
|
Kalbasi su Egle Marcinkeviciute Data: 2011-07-25 ) Lietuvos viešojoje erdvėje žinoma kaip muzikos kritikė, rašiusi į spaudą apie muziką ir operos spektaklius, Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė neseniai pasireiškė visai kitu amplua. Kultūros baruose, portale delfi.lt, kituose leidiniuose pasirodė jos politologiniai straipsniai, analizuojantys Lietuvos politinį gyvenimą, drąsiai polemizuojantys ne tik su politologais, bet ir akademine Lietuvos bendruomene. Jos straipsniuose aiškiai juntamos lietuviškos dešiniosios pažiūros. Su mūsų kairuoliška akademine bendruomene ji bendrauja tvirtų ir kietų argumentų kalba. Skirtingai nuo daugelio kitų apžvalgininkų, kurie savo poziciją dažniau gina žemindami oponentus ir manipuliuodami įmantriomis kalbos figūromis, vietoj loginių argumentų. 1995 metais baigusi Lietuvos muzikos akademiją, ji studijas tęsė Berlyno universitete. Šiuo metu baigia doktorantūros studijas Islandijos universitete, dirba karo filosofijos srityje. Gana radikalų posūkį savo akademinėje karjeroje ji pati aiškina šitaip: „Kai studijavau muzikologiją Vilniuje, nemažai rašiau į spaudą apie muziką, ypač operos spektaklius, todėl bakalauras man buvo suteiktas iškart su muzikos kritiko kvalifikacija. Studijų metai Vilniuje sutapo su laikotarpiu, kai po 1992 metų rinkimų sovietinė nomenklatūra ėmė vis labiau įsigalėti. Prisiminimai apie tuometį Vilniaus elitą mane dar ir dabar nuteikia depresyviai. Atvažiavau į sostinę tikėdamasi tarp akademikų rasti valstybiškai nusiteikusį elita. O ką radau? Kone visa Muzikos akademija, su kai kuriomis išimtimis, buvo nusiteikusi prieš profesorių Vytautą Landsbergį. Tada supratau, kad Lietuva krenta į duobę ateinantiems dešimtmečiams. Tvirtai nusprendžiau, kad neketinu leisti gyvenimo valydama bolševikų batus ir išvažiavau magistrantūros studijoms į Berlyną. Vokietijoje yra tvarka, kad universitetinis-humanitarinis išsilavinimas yra duodamas tik studijuojant dvi specialybes, tad pasirinkau šalia muzikologijos dar ir filosofiją. Palaipsniui mane filosofija vis labiau traukė, todėl magistro darbą rašiau apie šiuolaikinių amerikiečiu meno filosofijos koncepcijas.“ Paklausta, ar, gimusi 1941 metų tremtinių šeimoje, žinojo vaikystėje apie skaudžią savo tėvų ir senelių patirtį, atsakė, kad apie tai sužinojusi jau būdama paauglė. Prasidėjus „perestroikai“ jau žinojo daug detalių apie tai, kodėl seneliai, tėvai, tetos, dėdės buvo ištremti. Ji neslepia, kad didžiuojasi savo tėvais tremtiniais. „Savo tėvais aš išties labai didžiuojuosi. Jie yra piliečių teisių aktyvistai, savanoriai – Bürgerrechtler, civil rights activists. Tokie žmonės Vakaruose yra labai gerbiami. Tokie žmonės ir pastatė vakarietišką civilizaciją. Jeigu ne jie, mano santykis su Lietuva būtų kur kas šaltesnis. Nesu tokia kaip mano tėvai, kuriems Lietuva yra absoliutus gėris, kad ir kaip tautiečiai besielgtų. Aš nieko nemyliu aklai, bet mėgstu pažiūrėti kiek tas, ką myliu, yra mano atsidavimo vertas. Esu daug kartų supykusi ant lietuvių. Vis savęs klausiau: kaip jie gali rinkti tą Brazauską, Uspaskichą, Paksą, Paulauską, Prunskienę? Negi jiems nusispjaut į mūsų, jų vaikų, ateitį? Bet mano tėvai, ypač mama, vis kažkaip įstengia mane įtikinti, kad tie, kurie taip elgiasi, yra ne visa Lietuva. Mano mama yra principų žmogus. Ir aš į ją šia prasme panaši. Mano tėtis yra daug pragmatiškesnis. Tėtis man ypač svarbus tuo, kad nuo vaikystės jis su manimi ypač daug kalbėjo kaip lygus su lygiu. Iš jo aš gavau pirmas pamokas, kaip mąstyti ir ginti savo poziciją. Tėčiui mama niekada nepataikavo, todėl užaugau šeimoje, kurioje abu tėvai vienas kitą gerbia ir pripažįsta kits kito teises. Taigi, ši šeimos patirtis yra priežastis to, kad tradicinės šeimos vertybės man neatrodo priešingos moters autonomijos idėjoms.“ Eglės tėvai Jūratė ir Algirdas Marcinkevičiai taip pat neslepia besididžiuojantys dukra. Kaip tvirtina Jūratė, ji iš šeimos gavusi „aršiausią užtaisą“ veikti Lietuvos labui. E. Wittig-Marcinkevičiūtė pati savęs nepriskiria vien dešiniųjų pažiūrų stovyklai, nes į politikos reiškinius žvelgia pasaulio kontekste. Vis tik pati tvirtina, kad vienintelė tikra partija Lietuvoje yra Tėvynės sąjungos- Lietuvos krikščionių demokratų partija, už kurią tikrai verta balsuoti. „Man savo pažiūras sunku paskirstyti pagal kairės ir dešinės kategorijas, nes jos yra tokios plačios, apima tiek daug dalykų, o skirtingose šalyse – skirtingus dalykus, kad man sunku įsivaizduoti individą, kuris būtų „sukirptas“ grynai į kairę ar į dešinę. Man svarbiau atrodo, kad visuomenė būtų teisinga, morali ir gyventų pagal vertybinius principus. Kartais tą teisingumą geriau atstovauja dešinė, o kartais kairė. Kalbant specifiškai apie Lietuvą ir apie laikotarpį po nepriklausomybės paskelbimo, kairioji pasaulėžiūra man yra nepriimtina, nes ji atstovauja antivertybėms – korupcingam istablišmentui, melagingam santykiui su praeitimi, antivalstybinei veiklai, laukiniam populizmui, draugystei su kagėbistiniu Rusijos pasauliu, Lietuvos istorijos bei jai nusipelniusių žmonių žeminimui. Vakarų kairieji labai skiriasi nuo lietuvių raudonųjų, nes jie ten nuoširdžiai atstovauja vertybėms ir nebando savo valstybių parduoti kaimynėms. Iš kitos pusės, mano pažiūros apie šeimos modelį, pavyzdžiui, nėra konservatyvios. Aš nematau nieko bloga homoseksualų santuokose. Nors aš gerbiu ir daugelio krikščionių įsitikinimus, kad santuoka yra heteroseksualių porų statusas. Labai kritiškai žvelgiu į Lietuvoje dar įsigalėjusius vyrų ir moterų „funkcijų“ stereotipus bei „tradicinį“ šeimos modelį. Taip pat nepripažįstu jokios diskriminacijos rasiniu ar kitokiu pagrindu. Nepagarbūs pasisakymai apie juodaodžius ar musulmonus man reiškia beveik asmeninį įžeidimą. Iš kitos pusės aš esu už nacionalinę Lietuvos politiką, t. y. aš visiškai palaikau naująjį Švietimo įstatymą, pagal kurį lenkiškose mokyklose, išlaikomose iš Lietuvos biudžeto, privaloma daugiau dalykų dėstyti valstybine kalba. Iš visų lietuviškų partijų, mano nuomone, rimto dėmesio nusipelno tik TS-LKD, be jos aš apskritai nematyčiau prasmės eiti į rinkimus, nes tik jų politika yra nepopulistinė, nukreipta į Lietuvos valstybės stiprinimą, tik ji duoda viltį, kad Lietuva iš bolševikinės „bananų respublikos“ kada nors taps europietiška valstybe su savomis nacionalinėmis vertybėmis.“ Atgal |