![]() |
|
"Dievas tarė: Vandenys teišduoda plaukiojančias gyvas esybes ir sparnuočius viršuje žemės po dangaus tvirtuma. Ir dievas sutvėrė dideles bangžuves ir visokias gyvas ir galinčias judėti esybes, kurias vandenys išdavė pagal jų veislę, ir taipgi visus sparnuočius, kiekvieną pagal jo veislę. Ir dievas matė, kad tai buvo gera. Ir jis juos palaimino, tardamas: - Veiskitės ir dauginkitės ir pripildykite jūros vandenis; ir paukščiai tesidaugina ant žemės. Ir pasidarė vakaras ir rytas, penktoji diena. Dievas dar tarė: - Žeme teišduoda gyvas esybes, kiekvieną pagal jos veislę, galvijus ir slankiojančius gyvius ir laukinius žvėris, visus pagal jų veislę. Ir taip įvyko. Ir dievas padarė laukinius žvėris pagal jų veislę ir galvijus ir slankiojančius žemės gyvius pagal jų veislę. Ir dievas matė, kad tai buvo gera" (Pradžios 1, 20 - 25). Puikiausia! Ir visagalis meistras, būdamas su rankomis, trynė jas iš pasitenkinimo. Tačiau prieš akis - dar puikesni dalykai. "Vis dėlto nė vienas iš šių gyvių nepanašus į mane, - pagalvojo jis. - Gaila! Juk mano tokia graži galva, nedidelės ausys, žvalus žvilgsnis, taisyklinga nosis ir - galiausiai - geri dantys. Tiesa, lengvai galėčiau sukurti veidrodį, kuriame matyčiau savo atvaizdą, bet, man rodos, kur kas geriau, jei atvaizdą atstoja panašus į tave padaras. Gerai! Reikia žemėje gyvio, panašaus į mane." Tuo metu, kai senis šitaip pats su savimi kalbėjosi, kelios ką tik jo sukurtos beždžionės vartaliojosi kūliais prie jo kojų. "Jos kažkuo primena mane, - pagalvojo turbūt jis. - Bet dar ne tas. Jos visos turi uodegas, o aš - be uodegos. Tiesa, yra ir beuodegių, bet... Vis tiek ne tas!" Beždžionės ir toliau vaipėsi, vartaliojosi. Tuomet dievas paėmė drėgnos žemės ir pradėjo lipdyti žmogų. Ar po to galima teigti, jog dievas yra tiktai dvasia ir neturi rankų? Biblija taip pat sako, kad nulipdęs žmogų dievas "įkvėpė į jo veidą gyvybės kvapą, ir žmogus pasidarė gyva esybė" (Pradžios 2, 7). Pirmame Pradžios knygos perskyrime (27 eil.) yra viena neaiški vieta, kuri, berods, leidžia spręsti, kad pirmasis žmogus buvo hermafroditas (dvilytis) ir kad tik vėliau dievas "pataisė" savo kūrinį. Moters sukūrimo klausimas iškyla tik antro perskyrimo gale, o pirmo perskyrimo dvidešimt septintoje eilutėje sakoma: "Ir sukūrė dievas žmogų pagal savo paveikslą, sukūrė jį patiną ir patelę pagal dievo paveikslą." Tai sakinys, pažodžiui išverstas iš hebrajų kalbos. Jis ir buvo dingstis atsirasti gana paplitusiai legendai apie dievus - hermafroditus. Antra vertus, šį sakinį, kaip tik dėl jo dviprasmiškumo, visuomet iškraipydavo geranoriai krikščioniškieji vertėjai. Lietuviškame J. Skvirecko Biblijos vertime dvidešimt septinta eilutė verčiama taip: "Ir dievas sutvėrė žmogų į savo paveikslą; į dievo paveikslą jį sutvėrė; sutvėrė juodu vyriškį ir moteriškę." Vis dėlto būtų neteisinga teikti per didelę reikšmę šiai biblinei fantazijai: Biblijoje yra daug ir kitų vietų, kurių ne tik nėra reikalo, bet ir neįmanoma suprasti. Verčiau grįžkime prie to, kas laikoma visų priimtu dalyku. Ką tik sukūręs žmogų, dievas paskelbė jį esant gamtos karaliumi. Tučtuojau jis surengė jam visų gyvių apžiūrą. "Viešpats dievas, padaręs iš žemės visus laukų gyvulius ir visus oro paukščius, juos atvedė prie Adomo, kad matytų, kaip jis juos pramins; nes kaip Adomas praminė kiekvieną gyvą esybę, tas ir yra jos vardas" (Pradžios 2, 19). Pirmojo žmogaus vardas "Adomas" pirmąkart sutinkamas Pradžios knygos antro perskyrimo dvidešimt penktoje eilutėje. Iki tos vietos Biblija kalba apie bevardį žmogų. Žodį "Adomas" tyrinėtojai sugretina su hebrajų kalbos žodžiu "adamach"- "motina žemė". Taip vadinamas molis ir aplamai drėgnas raudonas dirvožemis. Tai buvo, matyt, gana įdomus paradas. Net mokyčiausias gamtos tyrinėtojas vargu ar ryžtųsi šiuo atveju užimti Adomo vietą. Adomas vaikštinėja po savo sodybą ir mėgaujasi dykinėjimu. Štai kaip, reikia manyti, jis samprotauja: "Esu žmogus ir vadinuosi Adomu; berods, tai reiškia "raudonžemis", nes esu padarytas iš molio kaip paprastas puodas. Kiek man metų? Gimiau prieš kelias dienas, bet, pasak seno priežodžio, vyrui tiek metų, kiek rodo jo išvaizda. Štai kodėl galiu pasakyti, kad iš tikrųjų gimiau, turėdamas jau dvidešimt aštuonerius metus amžiaus ir visus dantis... Ne, dar ne visus - dar trūksta išminties dantų. Neblogas mano stotas, velniai rautų! Bet ir kaipgi man nebūti gražiam vaikinui, jei, išskyrus amžių ir barzdą, esu tiksli pono dievo, Visatoje pačios įžymiausios būtybės, kopija? Tik pažiūrėkite, koks aš sveikas, kokios mano rankos, kokios stamantrios kojos, kokie raumenys, kokia raudona oda... Reumato nė padujų! Spjaut man į visas ligas... Ir raupų man nėra ko bijoti: tėtušis sutvėrė mane jau įskiepytą nuo raupų. Iš tiesų šaunus aš! Ir gyvenimas neblogas šioje puikioje vietoje. Vaikštinėju šen ir ten, skinu nuo medžių, kokius tik noriu, vaisius ir valgau, kiek telpa. Nejaučiu jokio nuovargio, nes nieko neveikiu. Jei ir mėgstu pasivartalioti vejoje, tai tik dėl malonumo. Užvakar meilusis šeimininkas dievas surengė man mažytę pramogėlę, kurią mielai prisiminsiu visą savo gyvenimą: visi gyviai iškilmingai pražygiavo pro mane. "Vardas, kurį tu duosi kiekvienam gyviui, bus jo vardas", - pasakė man senis. Tai bent svetingumas! Sunku ir įsivaizduoti, kiek tų gyvių praėjo pro mane. Niekad nė nepagalvojau, kad tiek padarų esama pasaulyje. Tačiau aš be jokio vargo apdalijau juos vardais. Kalba, kuria aš gana laisvai kalbu, nors niekad ir niekur jos nesimokiau, yra nepaprastai žodinga. Todėl, visai negalvodamas, aš akimirka suvokdavau kiekvieno gyvio būdingąsias savybes, vos tik žvilgterėjęs į jį, ir vienu žodžiu nusakydavau kiekvienos rūšies ypatumus. Tuo būdu mano parinktas vardas yra kartu ir tikslus bei pilnutinis apibrėžimas. Imkime, pavyzdžiui, gyvulį, kurį vėliau žmonės vadins lotyniškai "ekvus", graikiškai "hipos", vokiškai "pferd", rusiškai "lošad". Tad štai aš jam daviau vardą, tiksliai apibrėžiantį šį įvairaus plauko keturkojį su uodega ir pavalkais. Ak, iš tikrųjų neprilygstama ši kalba, kuria aš kalbu! Ir kaip liūdna, pagalvojus, kad ateity ji išnyks amžinai. Puiki buvo ši visų padarų apžiūra. Ir kai sakau "puiki", tai dar ne viskas. Mūsų programoje buvo dar vienas komiškas numeris - žuvų pasirodymas. Tik pamanykite: mūsų sodas yra sausumoje, toli nuo jūros krantų. Čia yra tik upės, atseit, gėlas vanduo. Ar jūs įsivaizduojate, kaip raukėsi jūrų žuvys, plaukdamos aukštyn Tigru ir Eufratu man prisistatyti? Joms labai sugadino nuotaiką, kad nebuvo sūraus vandens. Tai prisijuokiau! O jūros žinduoliai? Kiek buvo jiems vargo! Laimė, tėtušis šiam reikalui susiprato praplėsti mano sodelio upes, kitaip nė vienas banginis nebūtų jomis prasigavęs ligi manęs... Vos tik daviau jiems vardus, ir jūs būtumėte matę, kaip jie spruko, pliaukšėdami pelekais ir stengdamiesi kuo greičiausiai nusiirti į savo vandenyną. Kvatojau, pilvą susiėmęs! Gal rasis tokių žmonių, kurie nepatikės šia istorija? Bedieviai teigs, kad ruoniai, jūrų vėpliai, baltieji lokiai, pingvinai negalėjo atvykti į šį paradą Tigro ir Eufrato slėnyje, kad čia negalėjo susirinkti kengūros, ančiasnapiai ir stručiai emu iš Australijos, drambliai, raganosiai, begemotai ir krokodilai iš Afrikos, papūgos, lamos, aligatoriai, anakondos iš Pietų Amerikos ir t. t. Na tai kas? Kritika nieko nereiškia. Garbės žodis: čia, šitame Edeno sode, aš mačiau ruonius, banginius, poliarines lapes, elnius ir kitus viso pasaulio gyvulius. Kliautininkai sakys: "Na, o kaip atsidūrė rojuje unikalios žuvų rūšys iš įvairių vandens baseinų, pavyzdžiui, Baikalo omulis, Čiudo ežero sykas, Tolimųjų Rytų lašiša?" Šios žuvys gavo specialų dievo leidimą ir atvyko į apžiūrą Edene... oro keliu. Netikėliai, kurie nepasitenkins šiuo paaiškinimu, tebūnie atskirti nuo bažnyčios! Galų gale, po velnių, ko aš ginčijuos dėl viso šito? Tuo blogiau tiems, kurie nepatikės, kad pro mane praėjo visi gyviai: stuburiniai, bestuburiai, ropliai. Nėra net nė vieno vabzdžio, kuriam nebūčiau davęs vardo. Bet užvis labiausiai mane nustebino toks didelis balkšvas kirminas, ilgas ir plokščias, pamažėl išlindęs iš manęs paties - šlykšti kirmėlė, kurią būsimieji gamtininkai pavadins soliteriu. Tasai ištįsęs kvailys, tik išlindęs, žemai man nusilenkė. Daviau jam vardą, ir jis vėl įsmuko pro mano užpakalinę angą, apsigyveno manyje. Kalbu apie tai todėl, kad noriu būti tikslus. Teisybę sakant, nė nežinojau, kad manyje kas gyvena. Beje, manasis gyventojas manęs nė kiek netrikdo. Nieks nedrumsčia man žavaus gyvenimo, kuris trunka jau penkta diena." Adomas žiūri į savo atvaizdą tyrame šaltinio vandenyje, keturių didžiųjų upių versmėje, paskui tingiai išsitiesia žolėje. - Kaip gera gyventi! - burbteli. Bet štai jis nusižiovavo, pasirąžė. Pamažu jį apima nesuprantamas malonus suglebimas. Tai bent naujiena! Jokio nuovargio jis nejaučia. Ką gi tai reiškia? Jis nieko nesupranta. Jis pergyvena slėpiningą ir nenugalimą jausmą. Jo vokai sulimpa. Adomas miega. Tai pirmasis žmogaus miegas. Adomui knarkiant iš visų plaučių, ateina dievas tėvas. Jis ilgai žiūri į miegantį dykūną. - Nieko nepasakysi: jau kai aš imuosi darbo, atlieku jį kaip reikiant, - sako jis patenkintas. - Vaikinas gerai sudėtas; būtų galima prisiekti, kad tai aš pats... kai buvau keliais milijardais amžių jaunesnis. Pasilenkęs jis gnybteli Adomui į blauzdą. Šis dievo pokštas tiek tepaveikia Adomą, kad jis dar garsiau užknarkia. - Puiku, - kalba toliau meistras Elohimas, - nereikia jokio nuskausminimo. Matau, kad mano jaunasis Adomas kietai įmigęs: nė su patranka jo neprižadinsi. Tad prie darbo, nes atėjau čia labai svarbiu reikalu. Kol nieks manęs negirdi, galiu prisipažinti: šįryt pastebėjau, kad kartais vis dėlto pasielgiu nevykusiai, net, galima sakyti, žioplai. Kur buvo mano galva, kai tvėriau žmogų be draugės? Kiekvienam gyvūnui daviau patelę. Šiaip ar taip, ši taisyklė turi labai nedaug išimčių. Kirmėlė soliteris, tiesa, hermafroditas, ir visai suprantama, nes jeigu jis gyventų susiporavęs, tai nė nesivadintų soliteriu. Prancūzų kalbos žodis "soliter "reiškia "vienišas". Betgi žmogus - ne soliteris, po šimts velnių! Vadinasi jam reikia draugės, ir aš padarysiu ją iš jo paties kūno. Tai taręs, dievas tėvas "išėmė vieną jo šonkaulį ir tą vietą užpildė mėsa. Ir viešpats dievas perdirbo paimtąjį iš Adomo šonkaulį į moteriškę ir ją atvedė prie Adomo" (Pradžios 2, 21 - 22). Rodos, savo paties ausimis girdžiu staiga pabudusio žmogaus šauksmą: - Oi, oi! Man išlaužė šonkaulį! Bet įsivaizduokite, kaip jis nustebo, išvydęs gražutę gyvą lėlę. - O čia dabar kas? - Čia? Tavo žmona. Turiu garbę pasveikinti jus su teisėta santuoka, - atsiliepė dievas. - Nedrįsk sakyti, kad ji tau nepatinka. - Tiesą sakant, ji nebjauri. - Taigi, kad nebjauri! Tu laimės kūdikis! Turi žmoną be uošvės. Tau tiesiog sekasi, mano mielas. Biblija pasakoja, kad Adomas sušukęs: "Šitai dabar yra kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno! Ji vadinsis žmona, nes iš žmogaus paimta. Todėl žmogus paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie savo moters; ir bus du viename kūne" (Pradžios 2, 23 - 24). Neverta komentuoti šį jaunavedžio Adomo šūksnį. Kokių dar galantiškesnių žodžių jūs laukiate iš jo? O kai dėl išimtojo šonkaulio, tai reikia pastebėti, kad, pasak šventojo Augustino, dievas jo taip ir nebesugrąžino Adomui. Atseit, jis ir pasiliko invalidas - be vieno šonkaulio. Matyti, tai buvo netikras šonkaulis, kandžiai pastebi Volteras, "nes to šonkaulio trūkumas būtų lengvai pastebimas". Pradžios knyga dar sako: "Ir abudu buvo nuogi, tai yra Adomas ir jo moteris, ir nesigėdijo" (Pradžios 2, 25). Atgal |