Vincas - Senelis

SENELIO RYTAI

Už neaprėpiamų miškų platybių pasirodė blyški pavasarinio ryto pašvaistė. Visas likęs miegantis dangus buvo pasiklojęs pilkai melsva minkšto rūko paklode. Žemėje karaliavo ramybė. Kiek atokesniame vienkiemyje ant suoliuko prie jau gerokai sužaliavusio rūtų darželio sėdėjo vidutinio ūgio stipriai žilstelėjęs ir rimtai susimąstęs vyras. Ne pagal savo ūgį plačia nugara atsirėmęs į beveik tokios pačios spalvos kaip jau sužaliavusios rūtelės apsamanojusią nuo senumo tvorą. Praeitis kaip ir tos samanos nuo žiemos šalčių visada praranda savo tikrąją spalvą. Tas pats vyksta ir daugelio žmonių atmintyje. Samanos per žiemą išblunka, o atmintis praėjus laikui atbunka. Ach, rūtelės, jūs rūtelės gimtųjų darželių amžinos gėlelės, gerai, kad nors jūsų dar niekas nesugebėjo nei galutinai išblukinti, nei išrauti šaknelių iš Lietuvos žemelės ir žmonių širdelių. Kas buvo praeityje tą gerai žinojo visi, o kas vyksta dabar tikrą esamą padėtį turėjo žinoti tik jis vienas. Galbūt dar keletas labai, labai patikimų žmonių. Bet jie žinojo tik tai kas vyksta jų kaime ar Pušyno“ kolūkyje“. Daugiau jiems žinoti buvo neprieinama, bet jam to ir nereikėjo. Šis tokį ankstyvą rytmetį ant suoliuko sėdintis, įdubusiu per skruostikaulius iš nuovargio veidu, žmogus žinojo ir suprato tiek kiek jam reikėjo. Gal daugelis kiek išmanesnių kaimo žmonių tą patį suprato, bet jie kaip ir jis to negalėjo kalbėti. Mat to daryti neleido esamasis laikas. Viską stipriai užgniaužus reikėjo laikyti savame viduje. Nuo tos ten įkalintos graužaties žilo plaukai, žandai ant veido gulė riestu loveliu. Pergyvenimas neapleido nei dieną darbe, nei naktį mieguose. Tokiais rytais tikrai niekas negalėjo maišytis į jo vidinių jausmų pasaulį ir galvoje besisukančias mintis, kurios nuskrisdavo labai dideliu greičiu į praeitį, išskyrus tų minčių pagalbininką smagratį pavasarinę atbundančią gamtą, kuri jam suteikdavo jėgų viską gerai apgalvoti, kad kiekviename savo gyvenimo kelio žingsnyje nepadarytų klaidos. Jis buvo daug sudėtingesnis nei kitų to laiko žmonių. Šiam žmogui reikėjo nepaprastai didelės ramybės, kad galėtų gerai susikaupti ir viską apgalvoti pačiame ryte visus laukiančius tos auštančios dienos darbus ir žingsnius ateičiai. Čia suklysi, gali nukentėti ne tik pats, bet ir dar daugelis kitų niekuo nekaltų žmonių. O to jis tikrai neperneštų. Paskendęs susimąstymuose vyriškis nepajuto kaip šalia jo prisėdo penktus metukus einantis anūkėlis. Ne veltui yra labai gera liaudies patarlė, kad rytas visada protingesnis už vakarą. Tad semdamasis ryto gaivos buvęs kolūkio pirmininkas toliau ir vis giliau skendo į praeities įvykius, kurie rytais neleisdavo jam vartytis lovoje, nes reikėjo spręsti tai kas dar buvo įmanoma išspręsti būtent jo jėgomis, jo šviesiu mąstymu visos liaudies geresniai ateičiai.
Daugelis protingų žmonių kaip susitarę tvirtina, kad senatvėje žmogus nustoja gyventi viltimis ir pradeda gyventi prisiminimais. O kaip tada apibūdinti ar pavadinti jau žilstelėjusį žmogų dar nenustojusį gyventi ir tikėti esamojo ir ateities laiko gražiomis viltimis? Ir tikrai nesvarbu kokie jie būtų. Gražūs ar ne, juodi ar balti? To tikrai niekas negali nustatyti ir apibūdinti žmoguje ir jo amžiuje bei charakteryje, nes kiekvienas žmogus ir jo vidinis pasaulis kitoks. Vienodo jausmų ir išgyvenimų mechanizmo visuose žmonėse niekada nebuvo ir nebus. Tai gali tvirtai pasakyti tik jis vienas pats žmogus kas vyksta jo viduje. Tik kam kai to neleidžia padaryti laikas? Taigi, ar visada tie protinguoliai kišantys žmogui savo pamokslus yra teisųs ir ar jais galima pasikliauti? Ši gyvenimo dilema egzistavo ir egzistuos iki gyvens žmogus šioje žemėje.
Daug kas, oi daug kas sukosi šio besigrožiančio pavasariniu saulės patekėjimu vyriškio galvoje. Nors nedėkinga buvo jo praeitis, o dabartis dar skaudesnė, tačiau jo aštraus rudumo akyse nesimatė nei skausmo, neblizgėjo ir rasos akių kampučiuose. Jos tiesiog per daug visko buvo mačiusios ir tomis sūriomis širdies rasomis, išeinančiomis per akis, skaudžiais išgyvenimais vidiniame savo pasaulyje kuriuos taip pat pasako akys tikrai nieko nelaimėsi. Tos gražios raselės kaip tyriausi varpeliai, kuriuos gali pagaminti tik gamta, dabar kabojo ant jau išsprogusių beržų lapelių juos dar labiau pagražindami ir pradžiugindami sėdinčio ne pagal amžių pražilusį žmogų. O juk tik prieš keletą metelių jie garbanavosi tamsiu, tamsiu kaštoniniu atspalviu. Gal net nešančiu ir į juodumą. Šeimoje ir vaikai, ir žmona buvo tamsiaplaukiai rudakiai. Sėdintis vyriškis nejautė ir net nematė šalia savęs keistokai į jį žiūrinčio tokių pačių tamsiai kaštoninių plaukų anūkėlio. Mažylis gerai žinojo, kad seneliui šiuo momentu trukdyti negalima, nes jis dabar kažkur kitur. Kai sugrįš iš ten kur dabar yra po visą kiemelį subanguos kalbų prisiminimų jūra. Nors seneliui paskendus į tuos prisiminimus mažylis nevalingai ir pats to nejausdamas jau kai ką išskaitė jo mintyse. Tas viskas kas buvo išskaityta atėjo daug vėliau niekam nežinomu keliu. Pats jauniausias senelio Vinco sūnus dar su sijonu vaikščiojantis po stalu turėjo juodus kaip čigoniukas plaukus ir tėvas dažnai savo mintimis pagalvodavo, kad jo plaukai tokie juodi, nes pagramdukas gimė pačiu juodžiausiu jam tėvui gyvenimo laiku. Tik vienas jis nespėjo apsižiūrėti kaip plaukai nusidažė lino spalva. Nebuvo laiko į juos kada žiūrėti kai rūpėjo kiti reikalai svarbesni už plaukus. Jų spalva gyvenimo niekada nepakeisi. Ją kai kam pakeičia gyvenimas. Ryto prieblandoje aiškiai matėsi sklindantis tarp jo kieto ir stambaus delno pirštų suktinės dūmelis, prisiderinantis prie plaukų spalvos. Be šito daikčiuko jis negalėjo apseiti ne tik tais gražiais rytais, bet ir pastoviomis nemigų naktimis. Tokia be jokių pašalinių triukšmų rytinė procedūra jį ramino ir leido gerai viską apgalvoti jau keletą savaičių. Ypač nuo to laiko kai prieš savo valią turėjo prisiimti ant pečių atsakingas, tačiau labai nedėkingas tuo laikotarpiu pirmininko pareigas. Pats gerai suprato, kad turi būti tik taip, o ne kitaip, nes reikėjo gelbėti žmogų, kaimyną, žemės artojėlį ir savo gausią šeimą tuo kuo tik jis galėjo pagelbėti. O tai padaryti buvo labai sunku, nes reikėjo tarp vienų būti labai lanksčiam ir gudriam. Tarp kitų paprastu kaimo žmogumi. Nepaklusi anų valdančių gali išvažiuoti nespėjęs paklausti net už ką taip pat toli, toli kaip ir daugelis jau ten išvežtų iš kur mažai kas sugrįš. Ir tikriausiai ne vienas, o su visa šeimyna. Būsi blogas savo kaimo žmogui liksi atstumtas. Tokiam žmogui gyventi tikrai labai sunku.
Visas kaimas dar saldžiausiai snaudė. Kas šį vyrą galėjo pakelti iš lovos taip anksti? Juk visą dieną reikės eiti ne savomis kojomis į kolchozinį lažą. Ir dar ne paprastą, o gyvenimiškai priverstiną. Ar ne geriau tą rytmetinę valandžiukę dar snustelti ir pasisemti ne tik fizinių jėgų, bet dar ir kitokios stiprybės, kurios jam būtent šiuo metu labai reikėjo. Tai kogi tu nenori ilsėtis, mielas kaimo kiek labiau apsišvietęs žmogau, prieš tokią sunkią dieną. Kas su tavimi vyksta, jeigu mieguose naktimis nuo nervinio impulso sudrebi, prabundi ir eini į lauką su suktinuke savo vidinį pasaulį nuraminti? Kas tavo širdį ir sielą slegia? Bet ne! Geriau man nemaišykite ir neklausinėkite net ir jūs miegantys šiuose namuose. Man reikia galvoti ne tik apie savos šeimos, bet ir apie viso kaimo žmonių gerovę. Pasirinkimo jis neturėjo ir nori nenori reikėjo nešti tą kryžių, kuris ardė jo visą asmeninį gyvenimą, bet kartu ir gelbėjo šeimą nuo didelės bėdos. O ji tikriausiai būtų buvusi neišvengiama arba aišku kieno pripiešta. Būtent šiuo auštančių rytų momentu jam niekas negalėjo trikdyti stipriai besisukančių galvosūkio krumpliaračių smegenyse darbo. O jūs, brangūs gimto krašto žmonės, toliau sau ramiai miegokite, ilsėkitės ir kelkitės į panašų lažą kaip ir šis nemiegantis rytais žmogus. Pavargote nuo carų, kaizerių ir raudonųjų marų valdžių, kurios šimtmečius jus kankino, alino. Nustekeno taip, kad dabar pavasarį ir rugio grūdelio pasėti neturite duonelei. Ne taip ir dar kaip ne taip buvo visai neseniai kai kiekvienas turėjome savą žemės lopinėlį ir jį iki pėdos, pėdelės kruopščiausiai dirbome nuospauduotomis ir suaižėjusiomis rankomis, bet tai buvo sava žemė. Kasgi bus toliau kai nežinome kieno ji iš tikrųjų? Jeigu niekas apie tai negalvos blogi laikai laukia mūsų krašto. Visiems rūpi tik sočiau pilvelį prikišti, nes kitur negalima kištis. Mat niekam tai daryti ne valia. Yra kai kas šiandien aukščiau ir už aukščiausiąjį. O tas prasto žmogelio pilvelis kaip buvo anais laikais taip ir šiais vis tiek ne visada sotus. Kartais jis daug gražiau sugroja pusbadžio, o ne tautų himną. Kartais jis pagalvodavo, kamgi aš kaip kokia balta varna būdamas pusalkanis prie žvakės mokiausi to rašto? Kad dabar tokia našta užgriūtų netikėtai ant mano pečių? Veide ir aušros blyškumas galėjo įžiūrėti kažką labai brangaus prarasto. Jame matėsi daug vilčių, lūkesčių ir dar daugiau praradimų. Viltys ir gražūs lūkesčiai buvo augantys kaip pipirai pametinukai šeši vaikučiai. Jeigu ne tas gyvenimiškas priverstinumas jų galbūt galėjo juk jau ir nebūti. Net jiems ir esant neaišku kaip būtų susidėliojęs jų ir visos šeimos gyvenimas. O kas prarasta to jau nesugražinsi, bet visada tai slegia kiekvieno žmogaus širdį sugrįžus į praeitį ir esamą nedėkingą laiką. Ir nesvarbu koks jis bebūtų. Dabar reikėjo išauginti tą gražiai augantį šešetuką saldžiai miegantį ir mąstyti kaip jiems sukurti geresnę ateitį, o su mumis senesniais tai jau kaip nors. Įpratome ir prie tų ir prie anų. Išsiversime ir dabar verčiami eiti prieš savo valią. Gimta mūsų žemelė visada buvo karų ir dalybų tarpvalstybinėje kryžkelėje. Negi visą laiką taip bus? Jis tikėjosi, kad gal nors jo mažyliai suaugę turės tą šviesesnį gyvenimą. Tik jau dabar, tik dabar ją jiems jau reikia pradėti kurti iki tos raudonos šaknys dar neįleido savo daigų į jų kraują. Kad ir kokia ta santvarka bebūtų ji vienam geriausias vaistas, o kitam didžiausias nuodas. Tik tas geriausias vaistas labai dažnai veikdamas žmogų lėtiniu būdu kai kam gali atnešti dar skausmingesnę ligą. Šis klausimas labai dažnai sudrebindavo jo tėvišką širdį. Kokius gyvenimiškus vaistus teks vartoti jo vaikams? Kokius jie patys pasirinks? Kokį kelią šioje kryžkelėje kiekvienas vaikas pasirinks? Argi galėjo atplaukti visai Lietuvos tautai Nojaus laivas, kad perkeltų šią žemelę į kitą ne kryžkelių vietą. Tegul geriau jis nuplukdo tas tautas kurios engė šitą brangią žemę ir tautą kažkur į kitą necivilizuotą žemės pakraštį. Gal net ir ne tą tautą, bet tai tautai vadovaujančius diktatorius. Tik ten pasaulio krašte ar savo gimtoje žemėje jų vieta, jeigu nemoka kaip žmonės gyventi, o kas mūsų tas mūsų. Būtų tikrai geriau, kad jie išnyktų iš mūsų pavergtos tai vienų tai kitų Gimtosios Lietuvėlės. Senelis susimąsto ir suranda atsakymą, kad tai tik negera iš kažkur atklydusi tokį gražų rytą mintis ir nubloškia ją pagrybauti į plačiuosius Dzūkijos miškus, kuriuose dar nepradėjo augti grybai. Juk pavasaris dar tik pradėjo busti, bet kai kur gal ir galima surasti vieną kitą bobausį, pirmąjį grybą visuose miškuose. Tauta pati turėjo visada ieškoti savo kelio kaip ir to pirmojo grybo plačiuose gyvenimo miškuose, o ne kitų rodomo nežinia kur, nes jame nieko šviesaus jis šį rytą visiškai nematė. Deja, tą kelią jau šimtmečius vis rodė šią žemę mindančios tautos tai iš rytų, tai iš vakarų. Gal todėl tokiais ankstyvais rytais jis vienas šiuose namuose visada galvojo, kad šito visko kas parašyta jo tikro lietuvio veide nematytų kiti. Kai tik visuo tuo kas sukosi galvoje nusipiešdavo jo nusivylęs su įdubusiais skruostais veidas ranka nevalingai pakildavo prie lūpų ir vėl kiemelyje pasklisdavo saldus naminio tabako dūmelis lėtai su atodūsiu išpūstas į orą susimaišydamas su žemėje dar tik atbundančiais taip lauktais pavasariniais, visada nešančiais viltį, kvapais ir tyloje pasigirstančiais garsais. Senelis įkvėpęs pavasario gaivinančios žmogų jėgos dažnai galėjo nustumti į šalį visas praeities ir dabarties negandas ir džiaugtis ramybėje naujai atbundančia gyvybe gamtoje kaip ir nauju į gyvenimą atėjusiu žmogumi. Jam tai buvo tarsi kokia relaksacija, leidžianti atsipalaiduoti ir kartu be galo gerai viską sudėlioti ateičiai. Ir jis neklydo. Pavasaris, pavasaris, pavasaris. Juk kiek daug pasakyta vien šiame žodyje. Kiek daug jame jėgos ir gyvybės. Tai vienas iš didžiųjų stebuklų šioje žemėje. Argi ne džiugu matyti ir jausti kai aplink viskas iš naujo atbunda? Ir čia vėl ateina graži mintis jam įkvėpus to pačio svaiginančiai gaivaus oro. . O gal dar ir Lietuvos žemelėje išauš tas tikras lietuviškas pavasaris su žmogui dar gaivesniu oru ir neprarasta geresnio gyvenimo viltimi? Ne lietuviškumu jis dabar kvepėjo netik Anuprui, bet ir visam neparsidavusiam kraštui. Suvirpa kiekvieno tikro lietuvio širdis pajutusi pirmą šiltą pavasarinį vėjelį, ateinantį kartu su saulutės šiluma, kuris po ilgos pertraukos švelniai paglosto žmogaus veidą. Ir jis pagalvoja, kad nuo tokio malonumo gal ir numirėlis prisikeltų. Kaip čia neprabusi pajutęs tokį malonumą. Kai jo akys pamato besikalančią žolelę. Jau pradėjusius sprogti aksominėmis pagalvėlėmis pilku sidabru blizgančius saulutėje minkštus žilvičių kačiukus. Įšalusias ir žiemą užpustytas trobelės sienas prie kurių priglaudęs delną pajunti nepaprastą šilumą, nes čia viskas sava, čia viskas taip brangu. Jo plačioje krūtinėje dar stipriau ir ritmingiau sutiksi širdis džiaugsmu ir viltimi. Ne. Ši žemė ir ši vieta jam neįkainiojama, kad viso to nenupirksi už jokius pinigus. Tokių pinigų nėra. Šiuose namuose gimė ir auga jo vaikai. Šios trobelės kiekvienas daiktelis išgirdo pirmą vaikučių pasakytą žodelį. Suskaičiavo kiekvieną jų nužengtą žingsnelį. Viso to tikrai negalima nei nupirkti, nei parduoti. Jis matė kiekvieną rytmečio pirmąjį saulės spindulėlį, nešantį viskam kas gyva ir dar nespėjo atbusti po žiemos vien tik stiprybės ir vilties naujame gyvenimo ir laiko kelyje, o ne kažkokioje kryžkelėje. Juk ją reguliavo tik penkiakampė raudona žvaigždė ir pjautuvas su kūju tokiame pačiame fone. Džiaugiasi ir kartu verkia širdis tam Kas neprarado tų jausmų gimtai žemei. Tik verkia ji ne nuo pavasarinės gamtos atgyjančio gyvybingo grožio, bet visai dėl ko kito.
Jis kiek stabtelėjęs savo rytmetines mintis sunkiai nusižiovavo. Ankstyvi kėlimaisi organizmą veikė kaip narkotikas marinantis miegan. Prie to dar prisidėjo ir nemigo naktys. Vėl ranka su suktine pakilo ir jis akimirksniu atsigavo. Smiliumi kutuliuku brūkštelėjo trumpai kirptus ūselius. Kita ranka glotniai nuslydo plaukais, tarsi gyvos šukos. Sutelkęs dėmesį į dar gana raumeningą kūną stipriai pasiražė, kad net visas kūnas sudrebėjo. Juk jis koptelėjo dar visai neseniai tik į penktą dešimtį. Argi čia metai sveikam kūnui ir protui. Visame jame dar jautėsi pats stiprumas, o plaukai jau žili. Vienu akimirksniu laikas lyg stabtelėjo ir jis įsiklausė į bundančio ryto garsus. Šis kaimas, kuriame jis dabar gyveno, palyginus su kitais aplinkiniais užėmė labai didelį plotą. Vietomis išsibarstęs vienkiemiais, nors kai kur sodybos buvo susibėgusios ir draugėn, vis dar tebemiegojo, bet visiškai šalia esančios miškų platybės jau buvo prabudusios. Sučirškėdavo tai vienas tai kitas miškų paukštelis. Mažuose dirbamuose taip vadinamuose nuosavuose žemės lopinėliuose tarp šių platybių sužvygaudavo šernai, žinantys žmonių kėlimosi laiką. Gamtos neapgausi. Joje gyvenimas vyksta savu gerai nustatytu laiku. Tik su tais žmonėmis kažkodėl tai vyksta nesuprantami dalykai. Daugelis iš jų dar miega kaip užmušti, o šitas ne. Sėdi ant suoliuko prie trobelės ir vis klauso, klauso, klauso. Vis kažką galvoja,. Mes jam tikrai tikriausiai patinkame, kad taip klauso mūsų kalbos. O gal jis ją supranta? Jis mums ne baisus. Jis tik gėrisi mūsų pažvygčiojimu. Štai su tuo buvusiu pirmuoju pirmininku kur naktimis ūliavoja ir pištalietas prie niekada neišdžiūstančio klyno kabo tikrai ne juokai. Įsisiautėjęs gali kartais ne žmones, o mus pakutenti, bet vargu ar pataikys nuo dvokiančio šlapumo tas jo pištalietas. Jis tikriausiai nuo rūdžių jau tada buvo sukirmijęs. Buvo bandyta šaudyti ir iš stambaus kalibro šautuvėlių. Girdėjosi garsūs šūviai klonelėje. Šernų žvygtelėjimas, bet šios klonies šeimininkas ryte nuėjęs patikrinti tos vietos niekada nesurasdavo žvėries kraujo. Aiškiai matėsi, kad čia jis tikrai gulėjo. Kūno nėra ir viskas. Kraujo taip pat. Ir suprask tu paprastas kaimo žmogau kas čia įvyko. Praėjo jau tie tikrieji pištalietiniai laikai ir mums nėra ko bijotis. Šitas tikrai nešaus, o gal ir to pištalieto jis nenešioja. Tarpusavyje pasižvygčiodami linksmai kalbėjosi šernai klonelės dirbamoje žemėje. Ieškodami užsilikusių pernykščių bulvių, nes jos po žiemos yra salstelėjusios. Sėdintis ant suoliuko šeimininkas per miško proskynėlę juos puikiausiai jau galėjo įžiūrėti sparčiai brėkštančiame ryte ir jo veide vėl atsirado šypsena.
-Negi su savo mintimis taip ilgai buvau nukeliavęs, kad neišgirdau pačių pirmų gamtos prabudimo garsų. Juk jie giliausiai įsirėžia tą dieną į širdį suteikdami visai dienai jėgų. Pražioplinau. Kurgi čia nepražioplinsi kai tie raudoni Velniai dažnai ir ramiais rytais į galvą įsisuka. Negana jiems naktų tai dar ir tyliais rytais maišosi. Gal jie visai nemiega, kad kitiems dažniausiai naktimis sapnuojasi. Ypač tam buvusio pirmininko prisilaižėliui prielipui, kuris dabar ant raudonų arklių su žvaigždėmis kaktose vis joja niekaip negalėdamas sustoti ir su kitu pasauliu kalbasi. Geri laikai jam tada buvo, kad iki žvaigždėto pasaulio nuvedė. Ko norėjo tą turi dabar. Gaila, gaila pasiklydusio ir jau žūstančio žmogaus. – Susimąstė Anupras, kad daugelis tokių ten nujojo suklaidinti ir apsvaiginti to raudono skaidrumo, kalbėdamasis pats su savimi.
Vyturėlis privertė pakelti žmogaus akis pro nusėtas pumpurais obels šakas pasižiūrėti į jį ir paklausyti jo ryto dainos danguje.
-Kelkitės žmonės! Ko jūs miegat? Laikas į darbus eiti. Juk pavasaris. Juk žemelė nuo saulutės auksinės šilumos kaip duonelė brinksta ir tavo rankų laukia, kad ją imtum ir glamonėtum. Žmogau, žmogau šios žemelės, be savo rankų darbo niekada neturėsi ant savo stalelio duonelės. Niekada nebūsi sotus, jeigu toks pavasarinis rytas bus pramiegotas. Kelkis, kelkis greičiau, žmogau ir eik pasitikti ryto su savais darbais.
Graži, oi kokia graži ir teisinga šio šauklio daina. Kokia didelė šventė, kokie gražųs pavasariniai atlaidai! Ir jie tokie kiekvieną pavasarinį rytą. Atlaidai, atlaidai, atlaidai . O kur jie dabar tie tikrieji atlaidai? Anuprui nuo tokios minties suskaudo širdį. Jū jau nebėra, bet žmogus gali juos turėti savo širdyje. O Kągi ir be tų atlaidų žmonės sės, ką sodins, jeigu visų aruodai svirneliuose ir rūsiai tušti? Vien jais tikrai sotus nebūsi. Iš dangaus grūdas, bulvė ar kitos gėrybės tikrai ant stalo nenukris. Ten, ten, ten viską reikėjo atiduoti, bet ir ten vargiai ką sėklai sukrapštysi. Viskas po pačios javapjūtės gurguole į rajoną išvažiavo. Iš ten tikriausiai dar toliau pas didžiąją motinėlę, nes ji labai išalkusi. Kokia dukra ar sūnus tokioje bėdoje motinos gelbėtojos negelbės? Sau paliko pelai su šapais ir akuotais. Tik kur ne kur grūdelis kitas, bet kaip nors pragyvensim.
Ir Anupras vėl pabėgo nuo tų atklydusių negerukų laikų pas savo žemės gražumus, nes puikiai žinojo, kad jų šiuo metu nei pakeisi, nei ištaisysi. Tik savo rankų darbu galėjai puošti savo stalą ir nesvarbu kuo. Svarbu, kad ant jo būtų ne akmuo pakelės, o maistas. Šią obelį po kuria visada stovėjo jo suoliukas Anupras ir praminė šio paukštelio vardu. Visada šis žadintojas paukštelis virš jos pasikabinęs danguje žadino išvargusius kaimo žmones ir šio namo gyventojus. Labai jau keista, kad obels toks vardas pavasarinis, o obuoliai ant jos išsilaikydavo iki stipriausių šalčių. Net ir žiemą vienas kitas kabodavo tvirčiausiai ant Vyturinės obels šakos. Antaniniai, antaninukai, jie prinokdavo dydžio sulig gero vyro kumščiu ir prieš pat šalčius tapdavo skaidriai gelsvos spalvos. Pats Anupras stebėjosi kaip tokiame dideliame obuolyje kuo aiškiausiai matosi jo sėklos, o valgant be galo saldūs ir sultingi, kad kartu besimėgaudamas jū skanumu gali atsigerti obuolinių natūralių šviežiausių sulčių, nes jos iš burnos net trykšta. Štai tau ir daugelio nemėgiami Antaniniai, Vyturėlio vardu pavadinti, obuoliai. O kiek panašių slyvaičių, vyšnaičių ir kriaušių įskiepyta jo nedideliame sklypelyje į laukinukus vaismedžius darant su jaisįvairiausius selekcinius eksperimentus? Išaugdavo medelis skiepytas tos ir anos veislės ir kiekvienas turėjo savo vardą. O kaipgi augantis daiktas gali neturėti savo vardo? Akmuo ir tas turi. O čia tiek darbo įdėta, prižiūrėta. Kiek kartų rišta įskiepas skudurėliais apteptas savo gamybos tepaliukais su įvairiausiomis kaip miltai smulkintomis vaistažolėmis tinkančiomis sodo medžiams bei krūmams. Jo pačio galvoje jie visi buvo sudėti kad tik kuo greičiau priaugtų veislinga šakelė prie laukinuko stiebelio. Mat pastarojo šaknys daug atsparesnės šalčiams ir sausroms. Kas rytą Anupro vis žiūrėta kada pasirodys pirmasis pumpurėlis ant skiepinuko šakelės. Kai tik jį pamatydavo sušildavo iš džiaugsmo širdis, o savo akimis ilgai apžiūrinėdamas švelniai jį glostydavo kaip naujagimį, bijodamas kaip čia nepadarius skauda. Ranka nevalingai norėjo paglostyti, bet čia pat vietoje sustodavo. Prigis tai jau labai gerai, Lauksim jo pirmojo vaisiaus ir ragausime jo skonį. Gal bus lygiaverčio skonio kaip ir ta Vyturio Antaninė? Neprigis darysiu naują eksperimentą. Tikriausiai tas pats daroma ir su mūsų tauta. Vis kažką skiepija tai balti, tai raudoni, tai dar kiek ankstėliau su kryžiais ir neaišku kada ir kokia veislė bus išvesta. Tikra eksperimentinių išbandymų ta mūsų Lietuvos žemelė ir čia gyvenanti šakninė tauta. Tik, deja, mes ne laukiniai ir ne tie laikai. O tu kaimo žmogau, žmogeli kapstykis šitame žmonių naujos veislės nesąmoningų išradimų purvyne. Žmonės ne medžiai ir su jais selekcionuoti negalima. To Dievulis neleidžia. Su medeliais matai kitas reikalas. Jie juk ir sutverti žmogui, bet šaknys daug stipresnės nei daugelio žmonių. Kad tik tos šaknys, šaknelės mūsų mažos tautelės išliktų gyvos, o jos tai gajos ir kantrios. Visko mačiusios kaip ir tie šimtamečiai ąžuolai. Aukite mano medeliai iš tų dar palikusių gyvų šaknelių ir neškite mano vaikučiams gardų vaisių vasarą ir žiemą. Dėl jų ir jūsų stengiuosi, kad visiems būtų gerai. Žiemomis visada saugota nuo aplink miškuose esančių begalės nenaudėlių laukinių kiškių. Tai kaipgi čia jo skiepytas tiek prižiūrėtas kaip vaikas medelis gali būti be vardo? To neleido Anupro širdis. Palaukit, palaukit nenaudėliai graužikai! Mano trys sūnūs dar maži. Užaugs tai pristatys jums žiemą tiek kilpų, kad mano medelius ratu apliuoksuosite į karklyną prie užpelkėjusio klonio, nest as mano keturkojis draugas Lapsiukas vienas su jumis nespėja susitvarkyti. Jam pakanka vien vištas dieną nuo lapės ganyti. Va, dabar guli prie kojos ir nekaltomis akimis į mane žiūri. Šie visi medeliai jam buvo kaip vaikai. Visame kaime niekas neturėjo nei tokių vaisių, nei uogų kokios augo Anupro Sodelyje ir pamiškių kraštuose aplink namus. Bet su laiku ir vardais geriau nesiginčyti, nes viskas kas yra šioje žemėje ir danguje gražu. Dabar ir žeme, ir dangumi ėjo tvirtas ir šiltas pavasaris. Laiko tėkmės tikrai niekas nesustabdys šioje žemėje. Pagalvojo pasižiūrėjęs į visus savo medelius ir dar kartą godžiai užtraukė dūmelį. Visur kėlėsi nauja gyvybė. Naujo gyvenimo troškimas. Jame eiti, daryti, duoti, nešti gėrį kitiems, kad po savęs paliktum ne tik šaknis, bet ir gražų savo pėdsaką šioje žemėje. Kažkas švelniai kutuliuku nubėgo per jo basą pėdą. Žvilgt, Ogi skruzdėlytė. Ir jai jau atbudusiai po šaltos žiemos norisi žmogaus šilumos. Šilk, šilk mažute, tik tarp mano trobelės skylėtų akmeninių pamatų skruzdėlyno nestatyk, nes naktimis ir taip blogai miegu, o jeigu čia dar ir jūs tai man žmona kailį nudirs, kad ir ji jau miegoti nebegali. Tik klausimas ar ir ji miega? Gal tik apsimetinėja ir man to nenori parodyti? Žinai, ji tokia, kad nesuprasi kas sukasi jos galvoje. Vis tyli, tyli, o paskui kai pradės bartis ant visų tai be mano kumščio į stalą nesustabdys savo bumbeklės mašinos. Skruzdžiukė pašilusi nubėgo savais keliais. Toks šio mažo gyvūnėlio kutuliukas Jam vėl priminė žmonos barnius, viduje susikaupusį liūdesį, nuoskaudas. Jis visada laukė kiekvieno tokio pavasario, kiekvieno tokio jo ryto. To visada ilgėjosi, tarsi kažkas turėjo į jo gyvenimą ateiti su didesne palaima. Apie kurią svajoja jis, svajojo jo tėvai, seneliai ir proseneliai, Svajos ir vaikai. Kad ir kokie bebūtų buvę laikai kiekvienas žmogus visada savyje nešiojo ir nešioja troškimą būti laisvu žmogumi. Kas rytą tokioje tyloje gerai įsiklausydavo, kuriamegi vienkiemyje pasigirs pirmasis gaidžio trimitas, sumauros galvijai. Iš kurios pusės per miško išakėtą viršų pasirodys pirmasis užkurtos krosnies dūmelis. Jis banguotai kylantis labai gerai parodo koks iš tikrųjų yra tos gryčios šeimininkas. Gali nuspėti net ir kokiomis malkomis kūrenama krosnis. Sausomis, žaliomis ar šlapiomis. Įgudusi Anupro akis visa tai gerai matė. Kas anksti kelia tam gyvenimas skiria sunkų, tačiau laimės kelią. Kas vėlai kelia tam gyvenimas antausį skelia, nes iki duonos riekelės reikia nueiti sunkų ir ilgą kelią. Tik tinginėliai ir apsileidėliai visada ir visais laikais keldavosi vėliausia ir krosnis kūreno prasčiausiomis malkomis. Net ir ta atėjusia jū valdžia ne visi buvo patenkinti. Juos visada ir visur gelbėjo to pačio kaimo darbštesni žmonės prie visų buvusių valdžių, o ne dabar atėjusi raudonoji motinėlė gelbėtoja iš rytų.
-Nemiegok, nemiegok kaimo žmogau! Pavasaris. Tau reikia keltis ir kuo anksčiau eisi prie darbų tuo tavo stalas bus turtingesnis! – vis garsiau ir garsiau trimitavo vyturėlis danguje, keldamas visus iš miegų.
O kaip smagu pasidarydavo Anupro viduje kai išgirsdavo kada jo trobelės virtuvėje sutraškėdavo Pradedančios degti malkutės anksčiau nei pasirodys kurioje nors pusėje kaimyno ugniakuro dūmas. Pasigirs Elenos, jo žmonos, žingsniai kartu su judinamų indų garsais. Ir vėl jėgos kaupiasi, kaupiasi Anupro viduje, nes tai ne paklydėlis garsas kažkur vidur girios. Tai garsai ir savi kvapai iš jo trobelės sklindantys per atdaras priemenės duris kartu atnešdami ir šilumą iš trobelės į ryto vėsą. O čia prie pat durų ant suoliuko sėdi ir jis, Anupras. Nuo to šilumos gerumo jis vėl pasineria į atgyjančios gamtos garsus, kvapus. Jam atrodo, kad gamta jo šaukiasi, prašosi, o gal kažko ir ieško tame savo paslapčių pasaulyje, kurio jis buvo pavergtas nuo vaikystės, kurį jis mylėjo kaip Dievą, nes gamta buvo jo didžiausia šventovė. O kai kažkur ryto tyloje jį iš savo šventovės įsčių prabudina toli išgirstas šaukiamas kažkieno vardas prisiminimai apie šaukiamą žmogų užplūsta Anupro širdį ir jo lūpos tarsi nori krustelti ir su tuo žmogumi pasikalbėti. Jam kažką pasakyti ar patarti. Juk jis užima tas prakeiktas pareigas, kurių taip neapkentė, bet reikėjo eiti, nes to prašė ne jo širdis, bet gimtojo kaimo žmonės. Žvilgtelėjo į vakarų pusėje savo rankomi sodintą beržynėlį, kuris turėjo tiek pat metų kiek ir jo šioje vietoje stovinti trobelė. Vienu metu trobelė statėsi iš senų rąstų, o beržynėlis sodinosi eiliuotais jaunų medelių daigeliais, kad paliktų atmintis vaikams. Ir vėl nusišypsojo jo širdis. Pro neseniai išsprogusius lapus tik kur ne kur švietėsi dangaus lopinėlis. Per tuos metus jo sodinukai virto pasipuošusia baltai žalia aukšta siena nuo vakarinių vėjų. Gal viena kita šakelė ne taip išaugusi ar su lapeliais pavėlavo tai ir liko neužlopyta skylutė pasižiūrėti į vakaro žaras. Pavasaris ir rytas nestovėjo vietoje. Jie abu visa Dzūkijos žeme siautulingai linksmai šoko garsais, šiluma ir kvapais. Pro beržų apačias vakarų pusėje matėsi tyliai, tyliai gulinčios plačios žaliuojančios lygumos, kad neišgąsdintų jose kylančių pasisveikinti saulę jau sustiprėjusių po žiemos želmenų. O Kaip gražiai jie sublizga pakilusios saulės žėrinčiuose spinduliuose. Su kiekviena minute jie vis labiau dabinasi ir savo daigus kelia vis aukštyn ir aukštyn nusiprausę ryto rasa. Tikras ir gražiausias banguojantis žemės kilimas kiek pūstelėjus vėjeliui. Kaipgi nesidžiaugs širdis, jeigu širdis veržiasi laukan pabūti ten kartu su jais rytiniame jų gražume. Prie jo, prie jo rudenį buvo apsėti šie platūs laukai už beržyno. Prie ano buvusio statytinio pirmininko čia karaliavo piktžolėmis sudirvonavusi dirbama žemė. Tuomet nesinorėjo net žvilgtelti į tą pusę, nes širdis iš skausmo verkė tikromis ašaromis, bet ten juk augo jo berželiai. Juos taip norėjosi paglostyti savo akimis, tegul ir su skausmo ašaromis. O kadaise ta žemelė už beržyno buvo kruopščiai prižiūrima vien ūkininko-žmogaus ir arkliuko jėgomis. Dabar buvo vietoje arkliuko geležinė technika. Tik tas banguojantis blizgesiu laukų plotas ilgus metus neturėjo ir dabar nebeturi tikro šeimininko. Anuprą iš praeities nusivylimų ir vėl ištraukė tylūs pažystami ir širdžiai mieli kuždesiai. Miškelyje šalia namų jau pradėjo šnekučiuotis besiporuojantys paukščiai. Laikas greitai žadino miškus, raistus, dirbamus žmonių klonelius. Tas amžinas Dzūkijos miškų įsčias, kuriose užgimdavo didžiausias šio krašto turtas. Prižadino net ir gaiviąją ryto rasą su ūkanotomis klonelėmis. Rasa ant žemelės ir medžių šakelių sublizgėjo visomis saulėtekio spalvomis pasiimtomis iš gamtos, o ryto ūkanos pradėjo vaikščioti pažeme kaip dangumi pustomi vėjo debesys. Net ir tas mažas žolelės daigelis prie jo basų kojų buvo kupinas veržlumo ir jėgos. O vakar ryte jo lyg tai dar ir nebebuvo. Aušo budinantis rytas visa kas gyva šioje žemėje nustumiantis nuo ligų, mirties, sausrų ir liūčių. Jis nešė tik viltį. Dar kartą stipriau patraukęs paskutinį dūmelį sėdintis žmogus giliai įkvėpė ryto gaivos ir lengvu plaukiančiu žingsniu nuėjo takeliu link ūkinių pastatų. Dabar jo kūnas dar labiau sustambėjęs ir veržli eisena sakė, kad šis žmogus dar kupinas jėgų ir jo plikomis rankomis tikrai nepaiimsi. Gal iš vakaro žmona mažai atsinešė malkų, o jis sugrįžo iš darbo vos ne naktį. Trūko ir dar kaip dabar trūko laiko jam kiek ilgėliau užsibūti namuose, pasižaisti su vaikučiais, pasidžiaugti jų skardžiais balseliais kai uždėjo tas nelemtas pareigas . Keikė paskutiniais žodžiais tą lemtingą dieną buvęs kolūkio pirmininkas, bet negalėjo jų atsisakyti vien dėl kaimo žmogaus gerovės. Jeigu visi kaimiečiai prabalsavo už jį kai buvęs kitatautis pirmininkas nevėkšla ir bemokslis žemės ūkio reikaluose prasigėrė ir ne tik prasigėrė, bet ir visą žmonių suvarytą į kiaurus tvartus, supiltą į aruodus turtą per gerklę nuleido. Buvęspirmininkas kraunantis malkas į glėbį apie tai negalvojo. Viskas buvo praeityje, bet ji labai skaudi. Tas skausmas į širdį dažnai pasibeldžia praėjus keletui metų. Jis prisiminė kai prieš keletą rytų kulniuodamas į darbą, o ten turėjo atsirasti pats pirmas, sutiko savo seną draugą žvejyboje Bronių. Užsimezgė pokalbis apie kartu daug praleistų žvejybū kai Anupras buvo lygiai toks pats kaip ir jo buvęs ir dar esantis draugas. Nepamiršo, nieko nepamiršo dabar einantis pėsčiomis, o ne eržiluotas kaip anasis į darbą pirmininkas. Šalia šio drąsiai ėjo ir paprastas karvidės šėrikas, nes jis jautėsi savu. Jis išliko toks pats koks ir buvo anksčiau prieš visus žmones.
-Žinai, vakar pavakaryje buvau nuėjęs palydekauti. Parsinešiau visas keturias kaip rąstus. Galva poliaukai išvirti į puodą nelenda. Reikėjo kirviu per kirsti. Gal sakau kol tavo tos visos sėjos neprasidėjo vėl kartu pabandome. Žemė dar juk drėgnutėlė tai kur čia sėsi vasarojų.
Suskaudo šalia einančiam širdis prisiminus kaip jie kartu lydekavo. Tik tuo metu jie dirbo savo žemelę, o dabar nežinia kieno. Norėjosi ir labai norėjosi vėl to pačio, bet visada tas širdyje gulintis rūpestis neleido jam pamiršti praeities. Nebuvo kitos išeities tą kartą kaip draugui Nusivylusiu veidu, tačiau su viltimi akyse atsakyti:
-Gal ir pavyks. Žinai, Broniau, su jais tai sėti gali prireikti ir dar sniegui nenutirpus. Matai planai spaudžia. Pasižiūrėsiu gal kaip nors iš viso to pabėgsiu. Aš tik pirmininko vardą nešioju, o kita galva kitur sėdi ir įsakinėja. Tai ką aš tau, brolau, galiu atsakyti, o prižadėti negaliu, nes viskas nuo jų priklauso kaip tame anekdote. Nuvažiavo vienas darbštuolėlis lietuvėlis išrinktas delegatu į suvažiavimą Maskvoje. Ruskai jis nė bum bum. O ten visi šaukia vielikaja rodina ir vis vielikaja rodina. Parvažiavęs į savo gimtą kraštą visiems porina, kad jau bus pasaulio pabaiga, nes Vėlykas į rudenį nukėlė. Dabar viską supratai, Broniuk. Nežinau kaip su tomis lydekomis išeis, o taip norisi. Namuose liks niekas nedaryta, bet gal kaip nors... – taip ir nesugebėjo ištarti tų skaudžių paskutinių žodžių, nes jo širdis perskaudžiai verkė. .
Taip ir išsiskyrė du draugai žvejai su noru ir viltimi savaitgalį susitikti prie gimtojo ežero. Vienas iš jų pasuko į karvidę gyvuliukų šerti, o kitas nemalonias naujienas kas rytą valgyti. Ir ypač pavasarį kai aruodai sėjai tušti, kai gyvuliams pašarų keletui dienų beliko, o iki tikros žolės dar toli.
-Tėvai! Kur pradingai? – pasigirdo Elenos balsas nuo trobos, išblaškęs visas jo gražias svajas apie žvejybą ir kolchozinius rūpesčius.
-Malkas nešu.
-O aš pagalvojau vėl basas po rasas vaikščioji. Žemė dar gerai neatšilusi. Peršalsi, Eik namo. Malkų vakar pati prisinešiau. Pats vakar matei.
Ar galėjo iki išnaktų vargusiam prie dokumentų, kuriuose mažai ką suprato tą vakarą rūpėti malkos? Ėmė įsivaizduoti kaip šaukšte guli virtinukas, o jis matė begalę skaičių ir nurodymų. Tuo metu prie pat jo namų miškelyje graudžiai užkukavo gegutė. Paimta į rankas malkos pliauska akimirksniui sustojo ore. Anupras net pats nežinodamas kodėl ėmė skaičiuoti. Vienas, du, trys, keturi, keturi, keturi. Daugiau kukavimų nebuvo ir gegutė perskrido į kitą vietą, tačiau šis skaičius kaip uždėtas sunkiausias kryžius užgulė Anupro pečius ir smegenis. Ir vėl tie prakeikti skaičiai. Vakar iki išnaktų. Šiandien iš pačio ryto. Gal nuo jų jau smegenys susisuko. Tikrai sekmadienį su Broniumi reikės patraukti lydekauti ant savo Burokaraisčio ežero ir tas durnystas iš galvos išvaryti. Negi man liko gyventi tik keturi metai? Ne, ne. To negali būti, tačiau šis keturi niekaip negalėjo jo palikti. Ką tai galėjo reikšti. O gal tai tik bobučių kalbos? Ne, ne tai buvo tikrai ne bobučių kalbos, nes jo garsinėje atmintyje tas keturi gegutės kukū pakibo kaip kirvis virš galvos. Malknešys ėmė vartyti savo atmintyje praeito gyvenimo knygos puslapius ir joje surado vieną eilutę, kurioje buvo rašomas tas skaičius keturi. Viskas ėmė ryškėti jo atmintyje. Padėjo glėbyje laikomas malkas ir sunkiai atsidusęs prisėdo ant rietuvės ir vėl iš metalinės cigarinės išsitraukęs suktinukę prisidegė. Prieš keturis metus buvo nepaprastai šalta su stipriomis pūgomis žiema. Tuo metu kolchozui vadovavo tas buvęs statytinis pirmininkas iš kitų tolimų kraštų. Kiek raštingesnis už kitus aplinkinių kaimų žmones Anupras buvo lyg ir jo parankinis vien tam, kad lengviau galėtų susikalbėti su kaimiečiais šis nė bum bum nemokantis lietuviškai, tačiau viską gana neblogai suprantantis neišprūsėlis. Kaimiečiai jo motiniškai matiškos pusgirtės kalbos irgi negalėjo suprasti. Pats Vincas mažai ką galėjo sudėlioti jo padrikoje kalboje, o tą bendrą tautų kalbą mokėjo tai gerai. Ir vargu ar pats skaitantis pamokslus ir šviesios dienos nematantis per velnio lašelius tos stebuklingos ateities statytojas ką suprato kas iš tikrųjų vyksta ir ką jis sako. Svarbu kuo garsiau ir grėsmingiau komanduoti ką jo apsvaigusi galvelė rašo. Tai didžiausias ginklas prieš liaudį. Jam rūpėjo visai kiti dalykėliai. Mat popieriznoje tos raidės ir skaičiai kažkodėl tai kas rytas vis sukosi ir sukosi niekaip negalėdami sustoti. Tai ką čia galėsi įskaityti. Tegul liežuvis geriau sukasi, Jis tikrai moka tai daryti su visiems suprantamais riebiais matukais. Kai tik pasako būdiet chana visi kaimiečiai susigūžia. Tai ar čia ne ginklas? Nei gilzių, nei parako nereikia. Prireiks atsiras ir to, ir ano. Su kokia skaudžia širdgėla Vincas per tokius rytinius šlapiaklynio pamokslus turėjo stovėti šalia jo prieš mylimus savo kaimo žmones kai jie buvo taip linčiuojami. Jam kartais norėjosi pabėgti net ir iš gyvenimo, bet šeima, šeima ir tas vargšas ką tik iškeptas ir nieko kas vyksta šiuo metu nesuprantantis kolūkietis dėl kurio jis negalėjo visko taip paprastai palikti. Širdimi ir protu tikėjo, kad vis tiek ši bjauri ir žiauri patvaldystė vieną dieną baigsis.
-Kad tik kuo greičiau pasibaigtų šita visa rytinė velniava per kurią net ir prieš savo geriausius draugus, prieš savo tikrus du brolius negalėjo pakelti akių.
Vyriausias brolis jam vieną kartą atvirai pasakė kai jie pavakaryjr sėdėjo prie taurelės:
-Aš jau geriau ten Sibire būčiau kentėjęs. Dabar prieš savus akių pakelti negali. Kaip tu visa tai gali iškentėti?
-Ne viską tu, brolau supranti. Ir to tau suprasti tikrai nereikia. Ark žemelę ir gyvenk kuo ramiau. Su laiku viskas susitvarkys, o aš savo plaukus dar truputį pašviesinsiu tai tapsiu ne raudonasis, o baltasis. Jų priešas. – Su paskutiniais sakiniais nusijuokdavo senelis pasibaigus rytinei liaudies politizacijai ir gąsdinančiai apgaulizacijai.
O gegutė vis sukukuodavo širdyje tuos keturi kai Anupras kiekvieną rytą eidavo pro tą nelaimingą vietą į darbą. Kartais apsidairydavo ar nieko aplink iš žmonių nesimato, nes visokio plauko buvo ir tarp tų saviškių, persižegnodavo ir sunkiai atsidusęs nueidavo toliau. Visi aplinkinių kaimų gyventojai gerai žinojo tą įvykį. Vieno naujakurio lopytame, perlopytame tvartelyje stingo iš šalčio ir vėjų užskurdęs vienas, vienintelis visame jo ūkelyje laikomas paršelis. Namuose šiaudo nė šapelio. Nors skudurais jį imk ir apklok. Per didžiausią sniegais pūgą žmogelis pasiėmė naščius vidurnaktyje ir patraukė link kolchozo šiaudų stirtos. Kasgi per tokią pūgą ir dar naktį bastysis? Šunys būdose ir tai kuo stipriau į kamuoliuką susirietę dreba nuo šalčio. Ims ir parsineš nors gerus naščius šiaudų į savo šalantį tvartelį paršeliui pakloti. Tiesiai per laukus vargiai ar įveiksi didžiausias pusnis ir dar su našta. Žmogelis patraukė pagrindiniu ne taip užpustytu kaimo keliuku, o ten laukuose iki stirtos ranka paduot. Naščiuose šiaudelius gražiai guldė net kojomis pamindamas. Kad tik kuo daugiau, kad tik jo vieninteliam kaip vaikui gyvuliukui būtų šilčiau. Virvagaliu surišęs naštą sunkiai užsimetė ant pečių. Per pusnis nusiyrė atgal iki keliuko. O čia po kojomis pagrindas jau daug tvirtesnis ir kelelis namo lengvesnis. Pūga siautė net spiegdama su švilpesiu. Per stipriai užsmogtą ant ausų kailinę kepurę nesigirdėjo kaip už jo nugaros vis artėja ir artėja smagiai zovada lekiantis stainus eržilas, nešantis nakties tamsoje neseniai sukurto kolchozo vyriausią valdžios atstova su jo prielipu. Prastesniu transportu buvęs žmonių turto pralakėjas nevažinėjo. Mat ilgi keleliai jo visada laukė. Svarbiausia, kad tie visi važinėjimai byko naktimis kai mažai kas gali matyti. Nebuvo geresnės technikos kaip ši, kad privažiuotum prie užpustytų atokių nuo kelio vienkiemių miškuose ar per arimus pasidengusius dar storesniu sniego sluoksniu miško salelių kuriose gyveno daugiausia šio kaimo gyventojų. Reikėjo juk patikrinti kas ką nuo suvisuomeninto turto nuslėpė. Nuslėpė tai nuslėpė, bet kai krūminukės vienas kitas buteliukas ant stalo atsiranda tai galima ką nors laikinai nuslėpti. Visurgi visko patikrinti vienas niekada nesuspėsi, o kitiems apsimetėliams tas darbas patikėti šiukštu negalima. Patys sau privisuomenins ir jis paliks be daug ko, oi be daug ko. Tik jis vėl neužilgo atvažiuos ieškoti to pačio daiktelio mat jis brangiau kaštuoja ir priedo valdžios atstovui dar galvelė po vakarykščio plyšta. Gydyk, žmogau, jeigu nori turėti ir ramiai gyventi, o kaip bus toliau už tokius darbelius mes pamatysim. Žinai kuo gali pakvipti? Ir visi tai gerai žinojo, ir visi vis statė, statė statė šviesų rytojų buvusiam statytam, o ne rinktam atstovui tiesiai ant stalo šiandien. Kam dar čia reikalingi kokie penkmečiai. Planai ir normos su darbadieniais. Ant stalo jau dabar šviečia didžiausia tautos ateities šviesa. Tik dabar važiuojančiam naktį su prielipu jo akyse pasirodė tame jo kelyje kažkokia judanti taip pat į priekį tamsa. Kasgi čia dabar jo šviesiame kelyje maišosi. Net pasipurtė iš piktumo ir kaip mat akyse vėl prašviesėjo. Ogi čia tas kurmis mano šiaudus vagia. Gerai suprato, kad iš tokio nei to, nei ano nepaiimsi. Stuktelėjo savo prielipui į pašonę, kuris buvo pastovus jo palydovas dar vis visuomeninant suvisuomenintą turtą. Bagoti, oi bagoti tie lietuviai, o šitas kažkoks ne toks kaip visi kiti gyvenantys Lietuvoje. Nuskurdęs kažkoks. Lygiai ir šalia manęs sėdintis pamačnykas. Panašus kaip ir tie mano didžiojoje tėvynėje. O man čia ne gyvenimas, bet tikras rojus. .
-Pamokysim! – dar stipriau stuktelėjo vis niekaip negalinčiam prablaivėti bendražygiui.
-Žinoma, pamokysim vis tiek iš jo nieko nepeši - kiek nuo smūgio atsigavęs suvebleno parsidavėlis.
Jam jau nebesvarbu buvo kas tas keliu einantis žmogus ir ką jis neša. Jį valdė kita stipresnė jėga dėl kurios galima viską padaryti. O visai neseniai buvo toks pats kaip ir keliu einantis vargšasžmogus ir nešantis šilumą savo gyvuliukui. Jaunas vaikinas iš užanties išsitraukė tos degančios butelaityje jėgos. Maktelėjo ir pats pirmas iššoko iš rogių. Dėl tos jėgos jis galėjo viską padaryti. Net ir savo motiną, tėvą ar brolį parduoti, ar ir išvežti iš kur jau nebesugrįžtama. Mat šis ugninis Dzūkijos vanduo užgožia visus padarytus griekus. Nerangiai išsiropštė ir nusipenėjęs jo viršininkas. Abu akimirksniu prisirpo pykčio energijos, kad šį kartą nepasisekė kažko pasipelnyti ir paleido kaip kūjus kumščius į darbą. Nusilpusiam nuo pastovaus neprivalgio ir varginančio nesąmoningo lažo kolchoze žmogeliui daug nereikėjo. Jis greitai prarado samonę kai pirmininkas pistoletu trenkė jam į smilkinį. Ir visam laikui praradusį šį gyvenimą. Nugalėtojai apsuko rankomis ratus apie gulintį kūną palikę ant kelio tokiame šaltyje žmogelį laimingi sparčia zovada nulėkė tolyn į ateities šviesą.
-Dabar tvarkelė. – iškošė prielipas.
Nuo tos dienos tas gulintis žmogus jau ne žmogus nešiojo vardą Tvarkelė. Tolstančios Rogės su abiem sėdinčiais greitai tapo nematomomis. Girdėjosi tik kaustyto eržilo kanopų garsas iki išnyko kažkur pasukdamas į šoną. Rytas buvo dar pačioje tamsoje ir į darbą važiuojantis traktorininkas nė negalėjo įtarti, kad kažkas guli pusnyje. Vikšrinė technika šviečianti vos ne žvakės šviesa savais žibintais kiek kilstelėjo pusnyje ir pradingo tamsoje. Ryte einantys į darbą kolūkiečiai rado pusnyje sumaitotą kūną. Kaip ir kur tas vargšas žmogelis palaidota po šiai dienai niekas nežino. Nėra nei kapo, neliko jo net ir vardo. Pradingo ir žmogus ją vairavęs aštuoneriems metams kaip nusikaltėlis suvažinėjęs žmogų. Visi nustebo kai jis iš kalėjimo sugrįžo ne po dešimties metų, o po aštuonerių. Kodėl? Paprasčiausiai taip vadinamas nusikaltėlis sąžiningai dirbo pataisos darbų kolonijoje ir specialiu įsakymu buvo namo paleistas anksčiau laiko. Kaip nebūtų keista sugrįžo išvaizda ta pačia, bet savo vidumi visai kitas. Žmogelis, norėjęs šilumos savo gyvuliukui išėjo amžiams kaip liaudies priešas. Jo sušalęs augintinis atsidūrė suvisuomenintame ūkyje. Nors ir čia buvo nė kiek ne geriau. O tie važiuojantys į šviesą visiems parodė kaip reikia gyventi ir kovoti einant į šviesų komunizmo rytojų. Kitokiu būdu liaudis jo niekada nepasieks. Atkeršijo žmogeliui už tai, kad jis nieko neturėjo. Kaip nebūtų keista kažkur po tos nakties išgaravo ir tas prielipas. Gal sau kitą šiltesnę vietelę susirado.
-Ir kur jis vėl dingo? Vincukas be tavęs niekaip nenori pradėti pusryčiauti. – pasigirdo Elenos piktas burbėjimas prie trobos.
-Nešu, jau nešu.
Tik dabar jis atsiminė, kad ant suoliuko prie jo sėdėjo mažas anūkėlis, bet kaip jis dingo taip ir negalėjo suvokti.
-Vaikai prie stalo jau seniai tavęs laukia. O tu rytais vis vaikščioji kažkur malkauti kelias valandas savo mintimis kažkur pabėgęs toli nuo čia.
Tik dabar jis sugrįžo į esamą laiką ir suprato, kad dar du jo sūnūs neištekėję ir paskubomis sugriebęs kiek papuolė į rankas malkų bėgte nubėgo į trobą.
Taip turėjo būti, kad iki tėvas pirmas nepasems šaukšto kitiems ne valia to daryti. Paskubomis peržengė virtuvės slenkstį vos už jo neužkliūdamas. Visi ramiai sėdėjo ir laukė jo ateinančio. Pradėjus valgyti po pirmo tėvo kąsnio žmona ramiai paklausė:
-Tai kur jau šį rytą buvai nuėjęs.
-Nesakysiu! Po perkūnais visas tas valdžias! Nė vienos geros nebuvo o ši visai ... ! Daugiau negaliu kentėti ir nelysk prie manęs. Mes tai mes, o kas bus su vai... – piktu žvilgsniu Šeimos galva pasižiūrėjo į žmoną, tačiau suprato persūdęs žodžius ne laiku ir nebaigęs kalbos nutilo. Vienu akimirksniu aliuminiai šaukštai pakibo ore. Net ir lūpos nustojo čepsėti. Negerai ir nelaiku padariau pagalvojo Anupras ir iš karto pabandė ištaisyti padėtį.
-Žinai, sekmadienį einu su Broniumi lydekauti.
-Kur, kur? O kas namuose ... . – Elena net išsižiojo, išgirdusi tokius žodžius, kokių negirdėjo jau du metus.
-Suspėsiu.
Vaikų ir anūkėlio ne tik lūpelės, bet ir dantukai pradėjo dirbti dar greičiau. Pasigirdo visų linksmi balsai:
-Bus lydekų, bus lydekų!
Žmonai teko nusileisti, Bet kas žino ar galės būti tų lydekų ant jų stalo kai tokie tėvui laikai, tačiau į darbą jis išėjo jau su geresne nuotaika. Ir vėl kaip tyčia sutinka Bronių.
-Tai ar eisim, Anuprėli?
-Nežinau. Gal ...
Išsiskyrė draugai vėl toje pačioje kryžkelėlėje su viltimi susitikti sekmadienį prie ežero.
-Dar tik du meteliai pirmininkauju, o jau vidumi imu žūti. Kad tik greičiau, kad tik greičiau tas išsimokslinęs savas lietuvis ateitų ir mane pakeistų. – su tokia didžiausia svaja Anupras įkišo į spyną raudonojo kampelio raktą. Jis visada turėjo būti pirmas.
Ilgai ir sunkiai bėgo metai į priekį iki jį pakeitė jaunas specialistas. Tik dabar jis kiek lengviau galėjo atsidusti prie ežero, bet ir tai ne visada. Mat kaip buvusiam pareigingam kitas pareigas įkišo. Tik dabar jis jų jau galėjo atsisakyti, nes buvo ne tas laikas ir ne ta sveikata. Brigadyrium pats pasisiūlė dirbti nes įdėjus pas tą mylimo kaimo žmonių labui gėrį dar leido sveikata, o čia prie prastuolių tokių kaip jis pats visada gerai ir ant dūšios akmens nešioti nereikia. Ir su Bronium jau pažvejoti galima nueiti, bet iš praeities ir dabar pasiliko nemigos naktys ir širdgėlingi prisiminimai apie savo lažo čėsus, o ėjo tai lyg ir ne baudžiavos laikai. Tai argi čia galima užmigti kai ir anie ir šitie mažai kuo skyrėsi? Užmigdavo jis tik po žvejybų, nes jose pats sau buvo karalius. Čia jis galėjo būti tokiu kokiu norėjo, o ne kieno nors valdomas. Tai didelė svaiginanti jėga, kuri senelį vakare kaip kūdikį užmigdydavo. Jos nėra, nėra ir miego. Prisiminimai, prisiminimai, prisiminimai. Ką jūs darote su žmogumi, jeigu vieną naktį iš suaugusio žmogaus darote kūdikį, o kitą naktį ligonį? Tik tie gražūs pavasariniai rytai visada gydė ir vertė į gyvenimą eiti žmogų sėdintį ant suoliuko prie trobelės durų. Prabėgo ne keturi kaip gegutė kukavo, bet daug metų ir senelis tais ankstyvais rytais gėrėjosi jau nebe vienas. Šalia jo sėdėjo mažylis tamsiai kaštoniniais plaukais, kokius jaunystėje turėjo Anupras. Mažylis įdėmiai klausė senelio prisiminimus. Tik jau visai žilas, žilutėlis ir sunkiai kvėpuojantis žmogus turbūt kalbėjosi su savimi galvodamas, kad anūkėlis dar nieko nesupranta. Taip, jis tikrai dar daug ko nesuprato, bet labai gerai viskas kas senelio buvo kalbama giliai įsirėžė į atmintį.
-Anūkuci, cik nebūk komunistas, ba paskui širdukį sopės.
Šie žodžiai mažam vaikui buvo tarsi poteriai ir jis jų laikėsi, nes jie buvo tikri gyvenimiški ir teisingiausi.


Atgal