 |
|
|
(28) Diana Šarakauskaitė, www.DELFI.lt 2015 m. sausio 2 d. 23:22 list of 3 items lit/d-sarakauskaite-si-vieta-niekada-netapo-namais list end D. Šarakauskaitė. Ši vieta niekada netapo namais Po skubesio, nerimo, svečių laukimo, po fejerverkų, visos paslaptys atsivyniojo ir linkėjimai didžiu griausmu užklumpa šią nuoširdžiai naują, baugią dieną. Dieną, kai reikia įsukti ratą, reikia pradėti, atverti, žengti. O kur dar lavinos linkėjimų sėkmės, juoko, džiaugsmo, pilnų piniginių, ir visko, ko nepadarėme praėjusiais metais ir kas visu sunkumu užgriūna šią ką tik skilusią iš lukšto, išsirangiusią su sulipusiais, šlapiais sparnais iš kokono dieną su kuria nelabai bežinai ką ir daryti. Išėjau pasivaikščioti, vos vos minusinis šaltukas taip įprastas žiemą šiam Amerikos kraštui. Ėjau tvarkingai susuktomis, tobulai nuvalytomis nuo rudeninių lapų gatvelėmis, nušluotais šaligatviais. Visi namai vis dar nostalgiškai kalėdiški. Amerikiečiai, rodos, lyg būtų atviri, langai - be užuolaidų ar žaliuzių, pro juos matai apšviestus kambarius su eglutėmis, ant kiekvienų lauko durų - vainikai su kaspinais. Vietoj to, kad džiugintų kaip prieš Kalėdas, apėmė totalinės benamystės jausmas, visiškos vienatvės, kuri ko gero niekada taip ir neapleido šiame krašte. Ėjau tuščiomis gatvėmis sau užsibūrus, kad sutikčiau nors vieną žmogų. Nors vienui vieną gyvą žmogų, kuriam palinkėčiau gerų metų. Ir jo nesutikau. Tamsėjant namai ėmė rodytis lyg iškarpyti iš popieriaus: pilkėjantys jų siluetai su šviečiančiais langais ir poakopaliktiniu jausmu, kad visa žmonija išmirė, kad jeigu atverčiau bet kurias duris, rasčiau tik nuklotus stalus, sidabro stalo įrankius, lėkštes, užgesusias žvakes ir nieko daugiau. Kažkada su dukra vaikščiojant, atsakydama į jos klausimą, sakiau... žinai, gyvenant svetimoje šalyje... o ji... - mama, bet tu juk čia gyveni daugiau negu dvidešimt metų... Diana Šarakauskaitė Gyvenu puikioje vietoje, architekto svajonėje, idėjoje tapusioje kūnu. Jis planavo miestą, kuriame žmonės gyventų, dirbtų, augintų vaikus, kaimynai žinotų kaimynus, kaimynystės parduotuvėlėse ir kepyklėlėse dirbtų vienas kitus pažįstantys žmonės. Kad visas miestas jungtųsi pasivaikščiojimo ir dviračių takais, kad būtų apstu žalių erdvių, kurios priklauso miestui ir negali būti panaudotos jokiai statybai, kad negalima iškirsti nė menkučio medelio be miesto leidimo ir žinios, kad vaikai turėtų plaukimo baseinus pasiekiamus nuo bet kurio namo 5-10 minučių atstumu. Kažkada tai buvo gera vieta vaikams augti, bėgioti, rinkti lapus ir giles, žaisti žaidimų aikštelėse, eiti pėsčiomis į mokyklas. Ir staiga supratau, kaip mes viską išaugom, ko gero, jau seniausiai išaugome, kad ši vieta buvo, bet kažkodėl niekada netapo namais, tikraisiais namais, kuriuose palieki save įsišaknijusią kiekviename šešėlyje. Kažkada su dukra vaikščiojant, atsakydama į jos klausimą, sakiau... žinai, gyvenant svetimoje šalyje... o ji... - mama, bet tu juk čia gyveni daugiau negu dvidešimt metų... Pats jos amžius trumpesnis už mano pasakymą... Ir staiga žinojau, kad ne pati šalis, kad ne miesto gatvės, ne jo žmonės ar kaimynai nepriėmė manęs. Aš tik pati sau niekad nedaviau leidimo čia apsigyventi ir tapti dalimi šitos šalies, lyg būčiau slapta pasižadėjus, lyg manęs kažkur baisiai lauktų tikroji vieta, tikrieji namai ir visai kiti žmonės, skambindami nepaliaujamai nerimo varpeliu, o čia aš patekau tik aplinkybių sunarpliota, sustabdyta, pastatyta ant šachmatų lentos be galimybės pajudėti į kitą langelį. Visi prošal mirguojantys langai be žmogaus silueto buvo tik namų jaukumo iliuzija, tuščios gatvelės - tobulai išraižytos, bet be žmogaus, tad niekur nevedančios, niekam nereikalingos savo grožiu. Namai, šviečiantys iš vidaus - tik svetimų gyvenimų kiautai, kitų užsiaugintų vienatvių liudytojai. Ėjau ir prisiminiau, kai mama ištraukdavo mūsų vasarines sukneles po žiemos laiko. Būdavome su sese pamiršę ir jų spalvas, ir jų kvapą. Įdomiausia, kad beveik nė viena jau daugiau netikdavo, bet būdavo taip gaila su jomis atsiskirti. Dar visą vasarą nedėvimos pratūnodavo spintoje. Taip ir dabar jaučiu augantį greitą atsiskyrimą su Kolumbija. Kolumbija, kurioje tiek buvo ir tiek pražuvo. Bet daugiau man, kaip sykį, aname amžiuje sakė Algis U. ---- maži nameliai, maži sodeliai, oranžerijos nieko o nieko nesako. Priemiesčiai, tokia magiška vieta, pelkė įvyniota į šilko skepetą, kurioje taip gražu, taip gera, taip tvarkinga, taip manikiūriškai idealu, tik nėra to, ką skanauji kaip druską su juoda duona užsigerdama iš rieškučių vandeniu, nėra nieko, ko verktum netekus ilgėdamasi naktimis. Priemiesčiai - ta vieta, kurią palikus norisi ištrinti tobulą, bet ne pačios pieštą piešinį ir pradėti nežinančia, atpratusia ranka nuo naujos linijos. Nes žinai, kad tau pradingus iš čia nė viena žolė nepasiges tavo pėdų, nė vienas aidas neieškos tavo balso. Nes čia buvai taip, kaip nebuvai. O gal tai tik todėl, kad šiandien sausio pirmoji... Atgal |