 |
|
|
kontekste. Kalbino Simas Čelutka. Pastaraisiais metais Vakarų politinei ir civilizacinei tapatybei iškilo rimtų iššūkių, tarp kurių akivaizdžiausi – atgimusi Rusijos grėsmė, Europos šalių sostines drebinantys teroristiniai aktai bei šiurpinanti ISIS veikla. Kuo toliau, tuo labiau šie iššūkiai verčia svarstyti apie pačius liberaliosios demokratijos pamatus, užklausti jų tvirtumą ir specifiškumą, juoba kad tiek Kremliaus, tiek islamistų veiksmai tiesiogiai atakuoja visus principus, kuriais grindžiama Vakarų politinė kasdienybė. Dalis Vakarų politikų ir intelektualų įsitikinę, kad šios grėsmės potencialiai daug rimtesnės nei, sakykim, 2008-2010 m. ekonominė krizė, kuri bylojo apie rimtus namo sienų ar langų įtrūkius, bet ne apie pačių pamatų trapumą. Juk tuomet niekas nekvestionavo nei teisės viršenybės, nei teritorinio vientisumo, nei tautos suvereniteto principų. Kremlius bei islamistai nusitaikę būtent į pastarąsias atramas, net jei retorikos lygmeniu Maskva ir teigia priešingai, t.y. atvirai meluoja neva ginanti šiuos principus. Ar Jūs taip pat jaučiate, kad Vakarų tapatybei iškilusi kuo rimčiausia egzistencinė grėsmė? Gal tai perdėta reakcija? Ir ar pritariate teigiantiems, jog Rusijos keliama grėsmė yra didesnė nei islamistų? Taip, pritariu, nes Rusijos grėsme yra globalinė. Rusija yra branduolinė valstybė, finansuojanti ir organizuojanti terorizmą, kuris Ukrainoje jau nusinešė beveik dvigubai daugiau aukų, nei kad JAV karių žuvo Afganistane. Rusija šiandien meta iššūkį ne vienam regionui, bet visai po II pasaulinio karo įsigaliojusiai tvarkai ir tarptautinės teisės principams, prikelia jau lyg ir primirštą Nietzsche’s, ciniškos jėgos pasaulį, kuris atnešė pasauliui labai daug aukų, kurį mes dažniausiai įvardijame kaip never again. Ironiška, kad dabartiniai „taikos balandžiai“, kurie iki šiol myli Putiną, bijo konfrontacijos su juo, piktinasi siūlymais suteikti Ukrainai karinę pagalbą ar Lietuvos bandymais atstatyti savo gynybinį potencialą, šitaip patys sąmoningai ar ne kviečia Putiną tęsti savo užkariavimus. Tačiau juk žinome nuo seno – nori taikos, ruoškis karui. Šiandien mes dar galime sustabdyti tikrąjį rusišką fašizmą Ukrainoje suteikdami tinkamą pagalbą laisvę, žmogaus orumą, demokratiją, reformas pasirinkusiems ukrainiečiams. Turime suprasti, kad antraip jau rytoj visoms NATO tautoms gali tekti ginti mūsų visų laisvę ir žmogaus orumą savo pačių rankomis, savo pačių žemėje. Svarbu suprasti, kad Putinas negina jokių vertybių, išskyrus savo paties kailį ir supuvusią, korumpuotą, kleptokratinę KGB sistemą Rusijoje. Pažeisdamas esmines krikščioniškas vertybes (tokias kaip laisvė, žmogaus orumas), paversdamas ne tik savo tautą, bet ir kaimynines tautas KGB vergais, toks žmogus apskritai negali būti vadinamas krikščioniu – tai ciniškas krikščionybės antipodas. Todėl labai ramiai Putino imperiją galime vadinti Blogio imperija, kaip ją buvo įprasta vadinti Ronaldo Reagano laikais, nes pasikeitė tik iškabos, o esmė liko (ar grįžo) ta pati. Šiame kontekste vis prisimenu neseniai Maskvoje nužudyto Boriso Nemcovo žodžius: „Ar žinote, kokia didžiausia Putino problema? Jis nepaiso dešimties Dievo įsakymų. Jis mano, kad žudymas nėra nuodėmė; kad vagystė nėra nuodėmė. Jis mano, kad dešimt Dievo įsakymų yra niekas, palyginus su asmeniniu lojalumu ir ištikimybe. Šis žmogus yra giliai nemoralus. Štai kodėl šis režimas yra giliai nemoralus“ [ii]. Savo ruožtu, kad galėtume apsiginti nuo šio maro iš Rytų, mes, Vakarai, patys turime atsisakyti nihilistinės, viktimizuojančios mąstysenos, kuomet jau gerą dešimtmetį vietoje to, kad visomis jėgomis stabdytume Putiną, mes politkorektiškai ir nuolankiai bandome keisti… patys save, savo santykius su juo, vis maldaudami naujos santykių „peržiūros“ („reset“), priklupdami nuolatinėje „prašytojo“ pozicijoje. Privalome suprasti, kad su visomis savo vidinėmis problemomis esame vis dar geriausia alternatyva šiame pasaulyje, ir bet kokios kitos Putino ar kitų teroristų alternatyvos ši pasaulį pavers dabartiniu merdinčiu Krymu (pačiu geriausiu atveju). Šiandien dar galime šį blogį sustabdyti, bet rytoj šis blogis išaugs dvigubai. Beje, turime ne tik sustabdyti Putino karinį puolimą Ukrainoje – privalome ne tik gintis, bet ir sukurti aiškią proaktyvią strategiją, kaip šį augantį blogį įveikti, kaip tai buvo padaryta prieš 25 metus. Nūdienos diskusijoje apie Vakarų civilizacijos ar liberaliosios demokratijos pamatus dažnai taip ir lieka neaišku, apie ką kalbama. Kas, Jūsų manymu, sudaro mūsų civilizacijos pagrindą? Be kokių principų nebegalėtume savęs atpažinti? Ar tie principai tarpusavyje suderinami? Tarkime, kiek ankstesni ginčai dėl Edwardo Snowdeno nutekintos informacijos ar dėl teroristų kankinimų privertė susimąstyti apie „senas geras‟ moralines dilemas tarp saugumo ir laisvės, saugumo ir orumo / žmogaus teisių. Nors dažniausiai Vakarų civilizacija yra apibūdinama pirmiausia kaip laisvės civilizacija, būtų beprasmiška neigti, kad saugumas, taika, smurtinės mirties išvengimas taip pat svarbūs Vakarų piliečiams. Šiandien stebime daugelio Vakarų valstybių nenorą aukoti savo karius ir net ginklus vardan laisvės, už kurią Maidane žuvo ir kasdien Donbaso fronto linijoje žūsta ukrainiečių patriotai. Panašu, kad savo karių gyvybių apsauga europiečiams šiuo metu yra svarbesnė už laisvės erdvės apsaugą. Ar esate pats sau „išsisprendęs‟ šias vertybines sankirtas? O gal nereikia jų iki galo „išspręsti‟ – gal nuolatinė tarp skirtingų principų tvyranti įtampa, nuolatinis trapus balansavimas ir nusako Vakarų civilizacijos išskirtinumą? Tik iš kur tada semtis ryžto kovoti už kažką tokio neaiškaus ir trapaus, kaip vertybių pusiausvyra? Man kaip diplomatui, jau 22 metus dirbančiam ši darbą ir nuolat bandančiam suvokti įvairių konfliktų, karų, įtampų ištakas, esmine takoskyra kovoje su blogiu buvo derybos dėl pamatinės Europos Sąjungos Lisabonos sutarties – tik 7 valstybės iš tuo metu 25 pasisakė už krikščioniškų šaknų išsaugojimą. Jų galutiniame tekste nepavyko išsaugoti, nors kartu su a. a. Prezidento Kaczyńskio komanda priešinomės iki paskutinės minutės. Mano nuomone, po to, kai net formaliai įtvirtinome tokią „bedvasę‟ ES sutartį, ir prasidėjo tai, ką dabar jau gerą dešimtmetį stebime: ES prarado geopolitinę viziją, ji nebeturi ilgalaikės vertybinės strategijos. ES (beje, taip pat ir NATO) plėtra dingo iš mūsų akiračio; tai reiškia, kad nebetikime savo pačių kuriama vizija, nenorime jos plėsti, nes jeigu tikėtume – tikrai plėstume. Vakarai/ES pradeda grimzti į vis didesnes partnerystes su autokratinėmis ar net totalitarinėmis valstybėmis, neatsižvelgdami į šių partnerysčių vertybinius pagrindus. Tokiame drumstame vandenyje geriausiai žaidžia, skaldo ir valdo tokie cinikai kaip Putinas. Tuo tarpu mes, kruvinų žemių atstovai (beje, panašiai kaip ir didžioji dalis amerikiečių), vis dar bandome savo politiką grįsti Tiesa, ir dėl to, manau, pastarieji 25 metai buvo mūsų laimėjimų metai. Apibendrinant, jeigu dėl begalinio savo postmodernumo galutinai atsisakysime krikščioniškų vertybių, patys save atiduosime į rankas tų, kurie šias vertybes pavers ciniška propaganda ar ideologija, kuri nieko bendro neturės su realybe – kas jau vyksta tiek Putino Rusijoje, iš esmės atkartojant sovietinius laikus, kuomet kiekvieną dieną buvome zombinami su sovietine propaganda apie taiką ir šviesą. Tik atstatę savo dvasinę tvirtybę sugebėsime užtikrinti savo šalies saugumą ir jos tolesnį klestėjimą, pratęsime savo 25 metus, gimusius Sąjūdžio dvasioje, kurią ir vėl jaučiu Vilniaus gatvėse. Ne sykį paminėjote krikščioniškas vertybes. Kai kurie idėjų istorikai yra pateikę įtikinamų svarstymų apie tai, kad liberalizmą iš esmės galima laikyti krikščionybės kūdikiu. Žmogaus orumo ir laisvės principai sudėtingu ir nevienareikšmišku būdu susiformavo ir įsitvirtino būtent krikščioniškoje Europoje, tuo tarpu šiandien sunku būtų rasti autentiškų liberalų, kurie savo pasaulėžiūrą apibrėžtų nepaminėdami šių principų (tik vietoje žmogaus orumo jie dažniau mini „žmogaus teisių‟ sąvoką). Vis dėlto akivaizdu, kad tarp krikščionybės ir liberalizmo esti nemenkų įtampų. Viena vertus, įsipareigodami ir saugodami laisvės bei orumo idealus, liberalai nori atsiriboti nuo kitų krikščionims svarbių principų, kurių propagavimas pirmiesiems asocijuojasi su nepateisinamu šališkumu ir laisvės ribojimu. Ką jau kalbėti apie specifinį teologinį krikščionybės turinį, tokias sąvokas ar patirtis, kaip Apreiškimas, Kristaus Prisikėlimas ir pan. Šiuolaikinis liberalusis diskursas iš principo nebegali įsileisti tokių konkrečių turinių. Kita vertus, krikščionių mąstytojai atšauna sakydami, kad laisvės ir orumo idealai nenukrito tiesiog iš dangaus, kad juos būtina matyti platesnėje visumoje, susiejant tiek su Kristaus kančios bei Bažnyčios istorija, tiek su kitomis krikščioniškosiomis dorybėmis bei dogmomis. Tad krikščionybės ir liberalizmo santykis išties problemiškas. Viešojoje erdvėje tenka matyti konservatyvesnių komentatorių piktus komentarus liberalų atžvilgiu, esą šie negerbia savo „tėvo‟, savo šaknų. Tėvas pyksta ant sūnaus, kad šis nuo jo siekia (bent iš dalies) atsiriboti; bet gal ir tėvas turėtų (bent iš dalies) gerbti savo sūnų, jei nuoširdžiai laiko jį sūnumi? Nevadinti jo, tarkime, „liberastu‟? Kaip Jūs vertinate krikščionybės ir liberalizmo santykį? Ar kuri nors pusė turėtų daryti nuolaidas? Manau, kad per paskutinius 25 metus Lietuvoje visos valdžios iš esmės buvo neoliberalios, kurios gal ir nesąmoningai persiėmė dar komunistinės okupacijos laikais suformuota grynai „materialia‟ ar „ekonomizuota‟ technokratine mąstysena. Mano akimis, ši politika visais atvejais iš esmės buvo „liberaliai kairioji‟ – senos demokratijos šalyse (kaip kad JAV) liberalai automatiškai priskiriami kairiajai politinio spektro pusei, kadangi jie neįžvelgia konservatyvaus ar krikščioniško-demokratinio sparno siūlomų vertybinių, dvasinių ar krikščioniškų pagrindų, be kurių – kaip Jūs teisingai pastebite – nebūtų pačios laisvės. Tuo tarpu neoliberalios jėgos labai dažnai ištrina bet kokias ribas tarp gėrio ir blogio, atsiduoda voliuntarizmui, kuris baigiasi arba savo tradicinės tapatybės neigimu, viktimizacija, atsidavimu postmoderniam „niekui‟, arba įvairiais valstybiniais prievartos mechanizmais, kuriais bandoma suvaldyti neoliberalų chaosą. Ilgainiui įsigali įvairios politinės ar socialinės fantazijos, teigiančios, kad žmogus (arba dar dažniau – valdžia) yra visagalis, jam nėra jokių ribų. Kuo tokie bandymai baigiasi, puikiai žinome iš savo istorijos. Tik atsiremdami į tai, kas šventa, tik matydami strateginę kryptį, skirdami gėrį nuo blogio, mes galime padaryti savo pasaulį geresnį. Antraip begalinė laisvė juk gali būti ir laisvė sunaikinti pačią laisvę. Laisvė nereiškia savivalės. Laisvė be moralės, laisvė be dešimties Dievo įsakymų ilgainiui tampa nelaisve. Kalbant apie Rusiją, būtina suprasti Putino režimo ir ortodoksų bažnyčios santykio specifiką. Pagal dabartinę oficialią Putino ideologiją rusai turi remtis trimis autoritetais būtent tokia tvarka: Tėvynė, Šeima, Dievas (remiuosi GMF Transatlatic Academy išleistu veikalu “The Guardians of Traditional Values: Russia and the Orthodox Church in the Quest for Status”, 2015). Taigi, Dievas – paskutinis (Vakarų krikščioniškoje tradicijoje jis visada pirmas), į pirmą vietą iškeliama Tėvynė, kas iš esmės reiškia besąlygišką paklusnumą Putino režimui, šeima – antraeilė. Kas dar labiau krenta į akį – niekur neminimas žmogus arba Vakarų tradicijai esmingas žmogaus orumas ar bent jau žmogaus teisės, „artimas‟. Taigi, jau vien iš šios vertybių hierarchijos tampa akivaizdu, kad Putino pretenzijos atstovauti „Europos civilizaciją‟ yra absurdiškos: Putinas net negalvoja ginti krikščionims esminės vertybės – žmogaus orumo ar iš jo plaukiančios laisvės; jam svarbiausia – azijinis paklusnumas valstybei. KGB sistemos ir Putino sąjunga su ortodoksų bažnyčia yra grynas išskaičiavimas vardan geopolitinių tikslų – ortodoksų bažnyčia aklai remia bet kokį Putino valdžios siekį (tuo dar kartą paneigdama esminį Vakarų tradicijai bei demokratijai principą apie dieviškos ir pilietinės valdžios atskyrimą), su Putino pagalba ji sunaikino šalyje religijos laisvę (dar vieną esminį Vakarų krikščioniškos tradicijos principą), įtvirtino agresyvią „suverenią‟ krikščionybę, kurios tikslas – išplėsti savo, o kartu ir Rusijos imperiją. Beje, nereikia užmiršti, kad prieš kelis šimtus metų tai jau matėme – nukariavusi Žečpospolitą, Jekaterina II net 8 milijonus unitų per jėgą atvertė į ortodoksų tikėjimą. Nė kiek neabejoju, kad tuo baigtųsi bet kokie tolesni Putino užkariavimai, ką jau akivaizdžiai matome tame pačiame Kryme. Taigi Putinas nieko daugiau nei savo imperijos negina, teiginiai apie Europos vertybių gynimą yra tik gerai apmokamos propagandos dūmai. Akivaizdu, kad Rusijos grėsmės artumas ir potencialaus karo baimė lietuviams vėl įpūtė patriotizmo, daugeliui stebint Putino nebaudžiamumą verda kraujas, darosi vis labiau pikta dėl Vakarų partnerių neryžtingumo ir lėtumo. Politikai ir piliečiai kalba apie galimus rusiškų kanalų draudimus, įvairias kontrpropagandos strategijas, Žaliojo tilto skulptūrų nuėmimą, ką tik priimtas sprendimas grąžinti šauktinių kariuomenę. Ar tokia įkaitinta atmosfera turi vien pozityvią, herojinę-patriotinę pusę? Antai VU TSPMI dėstytojas Deividas Šlekys, paprašytas pakomentuoti šauktinių grąžinimo iniciatyvą, prasitarė besibaiminantis šalyje išaugsiančios militarizacijos ir radikalizmo. Panašių nuogąstavimų išsakė ir Nida Vasiliauskaitė. Gal dar svarbesnis štai koks klausimas: kaip netapti veidrodine Rusijoje vešinčio militarizmo ir neapykantos kultūros versija? Kaip išlaikyti balansą tarp karingos retorikos bei veiksmų ir tų liberaliosios demokratijos principų, kurie mus kaip tik atskiria nuo Rusijos? Čia turiu omenyje, sakykim, žodžio laisvės principą. Negalima lyginti Rusijos propagandos su mūsų noru išsaugoti krikščioniškas laisvės, žmogaus orumo ar kitas vertybes. Tie, kurie daro tokius palyginimus, prieštarauja pirmiems nedrąsiems Lietuvos žingsniams pradėti gintis nuo seniai Lietuvą iš vidaus paralyžiuojančios „hibridinės‟ Rusijos veiklos, manau, yra tos pačios Rusijos propagandos paveikti. Putino propagandos tikslas – iškreipti sąvokas, sunaikinti esminius Vakarų krikščionybės principus, suklaidinti, sukurti dvasinį ir politinį chaosą, drumstą vandenį, kuriame būtų lengva ciniškai ir grubiai žvejoti. Tad jeigu mes tikime savo vertybėmis, privalome jas ginti ir tai daryti turime visomis reikalingomis (taip pat ir karinėmis) priemonėmis, nes kitaip Putinas padovanos mums tokią pačią „taiką‟ ar saulę, kurią jau vieną kartą vienas paleckis mums atvežė. Žinoma, išoriškai visi istoriniai kraugeriai propagavo „taiką‟, kuri iš esmės reiškė kaimyninių šalių taikų nusiginklavimą ir nesipriešinimą šių diktatorių ciniškai, karinei invazijai. Tikrieji fašistai šiandien yra Kremliuje, ir visi normalūs žmonės šiandien tai suvokia. Mes giname savo europietiškas, krikščioniškas vertybes, kurių postmoderni, neoliberali Europa, deja, jau kartais nesugeba suprasti ar apginti. Todėl mūsų, kruvinų žemių atstovų, misija – šias vertybes nuolat priminti, ką jau gerą dešimtmetį bandome daryti tiek Briuselyje, tiek kitose ES ar transatlantinės šeimos sostinėse, tiek, žinoma, Rytuose. Tam tikra prasme šiuo metu atėjo mūsų laikas, nes be mūsų, bijau, ši transatlantinė šeima baigtų save išparduoti postmoderniame turguje, kuriame veidus nuolat keičiantis ir be jokių ceremonijų meluojantis Putinas jaučiasi labai gerai. Šiuo metu mūsų Vakarų sąjungininkai palengva perima lietuvių ir lenkų mentalitetą bei mūsų principus, nors iš jų labai ilgai be reikalo juokėsi, tuo tarpu Putinui, matyt, jau nebejuokinga, jeigu jis pradeda siųsti tankus į kaimynines šalis ir žudyti žmones – tiek savo, tiek kaimyninių šalių. Politikos apžvalgininkai ir kultūros tyrėjai teigia, kad Maidane pagaliau iš tikrųjų gimė ukrainiečių tauta, susiformavo brandi, politinė savosios tapatybės savivoka. Lietuvių tautos savivoka jau susiformavusi. Ir Rusijos grėsmė yra amžina grėsmė Lietuvai, istoriškai žvelgiant tarsi nieko naujo po saule nevyksta. Kaip galvojate, ar iš šios konfrontacijos išeisime su pasikeitusia vertybine pasaulėžiūra? Kaip ji gali ar turėtų pasikeisti? O gal tai viso labo tik dar vienas, tam tikra prasme niekuo neišskirtinis karinis etapas ilgametėje Lietuvos-Rusijos priešpriešos epopėjoje? Ar Lietuvos politinė tapatybė gali būti gyvybinga ir turininga be Rusijos grėsmės pašonėje? Manau, kad ne tik priėjome, bet ir įveikiame labai svarbų lūžio tašką, kuris gražiai sutapo su mūsų 25-mečiu, galų gale subrendome kaip valstybė matydami, kuo mums visiems gali baigtis nevaržoma Putino agresija kaimynystėje. Manau, kad ukrainiečių Maidanas buvo kartu ir mūsų įžengimas į brandos amžių, kuomet supratome, kad laisvė nėra duotybė, kad atėjo laikas pasirūpinti tiek savimi, tiek ir mūsų likimo broliais, kurie dar tik žengia pirmuosius žingsnius mūsų visų laisvės link, bando drąsiai ginti mūsų visų vertybes. Vaizdai, kuriuos mačiau Vilniaus gatvėse 25-mečio proga, sprendimai, kuriuos visi kartu šiandien priimame ir sugebame įgyvendinti – ar dėl LNG terminalo Klaipėdoje, ar dėl šauktinių kariuomenės sugrąžinimo, ar dėl gynybos biudžeto didinimo – negali nedžiuginti. Dabar privalome šį lūžio tašką ar etapą dar labiau racionalizuoti ir ne tik apsiriboti reagavimu į krizę Rytuose, bet ir sukurti ilgalaikes – 25 metų ir daugiau – valstybės (ir jos piliečių, mūsų bendruomenių – stipriausių nelogiško žmogiškumo židinių, kurių taip bijo Putinas) sustiprinimo strategijas, kad iš šios krizės išeitume ne tik sustiprėję, bet ir nugalėję, ką jau ne kartą savo istorijoje esame padarę. Atgal |