 |
|
|
Jūsų veikla prasidėjo per Pussy Riot teismo procesą. Ką šis įvykis jums reiškė? Taip, būtent teismo procesas prieš Pussy Riot mane atvedė į politinio meno lauką. Tai buvo valdančiųjų veiksmas, kuriuo jie siekė išgąsdinti žmones, juos užčiaupti, įsiveržti į meno barus. Kitaip tariant, parodyti, kas čia valdžia. Neatsiliko ir rusų stačiatikių Bažnyčia, irgi bandžiusi pasisakyti apie meno praktikas. Šiandien, manau, jau visam pasauliui aišku, kad cerkvė atlieka ideologinę funkciją ir yra policijos aparato dalis. Prieš tuos, kurie su tuo nesutiko, ir buvo pradėtas šis parodomasis teismo procesas. Bet iš tiesų jis sukėlė priešingą reakciją. Tai tapo paskutiniu lašu, paskutiniu fragmentu mazgo, kurį turime perkirsti. Pussy Riot merginos kalbėjo apie tai, kaip stipriai skiriasi jų ir jūsų performansų meninė forma. Jos karnavališkos, o jūs preciziškai tikslus, racionalus, be emocijų… Žinoma, skirtingi balsai skirtingai dainuoja dainą apie tą patį. Mes kalbėjome apie panašius dalykus, bet, žinoma, skirtumai yra. Visų pirma, jūs sakote, performansai… Aš nedarau performansų. Matote, nepaisant išorinių panašumų, tarp performanso ir politinės akcijos yra esminių skirtumų, kurie susiję su pasiruošimu veiklai. Performansą galima anonsuoti, galima kviesti žmones, jis gali vykti meno galerijoje, muziejuje, net universitete. Taigi reikia sukviesti žiūrovus, o tada jiems kažką parodyti. O akcija organizuojama visai kitaip. Apie 80 procentų pasiruošimo yra skirta tam, kad apeitum saugumo sistemas, t. y., apsaugą, vaizdo kameras, policiją, telefono pasiklausymą ir t. t. Pasiruošimas lemia ir pačią akciją, nes ji turi būti įgyvendintina. Tai – didelis skirtumas tarp performanso ir akcijos. Akcija vyksta konkrečioje vietoje, tarkime, Raudonojoje aikštėje. Vieta yra absoliučiai pavaldi reglamentams, t. y., taisyklėms ir įstatymams, kaip toje erdvėje galima elgtis, kuriuos akcija, žinoma, sulaužo. Būtent taip akcijos vieta pradeda dirbti menui ir menininkui ir pradeda griauti valdžios dekoracijas. Kokia yra pagrindinė jūsų politinių akcijų žinia? Ar ji viena, ar kiekviena akcija turi vis kitą idėją? Manau, kad kalbu apie du dalykus. Kalbu apie kalėjimą kasdienybėje – ne apie tikrą kalėjimą, bet apie jį kaip tam tikrą būklę. Ir čia, vadinamojoje laisvėje, esame sukaustyti tam tikrų taisyklių, reglamentų ir įstatymų. Kitaip tariant, tai kalėjimo variacijos. Ir žmonės… jie tam paklūsta. Jie kažkodėl tiki sistema ir mano, kad turi viską įgyvendinti ir viskam paklusti, net nesusimąstydami, ką jiems tai reiškia. Aš ir kalbu apie šią mažo žmogaus tragediją kasdieniame kalėjime. Ir, žinoma, bet kokia kalba apie kalėjimą neįmanoma be laisvės sampratos, be tam tikro išsilaisvinimo, nes be laisvės sampratos nebūtų ir kalėjimo sampratos. Mes rengėme su tuo susijusią akciją „Laisvė“, kurioje dalyvavo ne vienas kūnas, o grupinis subjektas. Tai buvo labai intensyvios politinio meno formos, Ukrainos Maidano, rekonstrukcija. Kodėl Maidanas – politinio meno forma? Aš suprantu meną kaip kovą dėl laisvo mąstymo, kaip tam tikrą darbą su vaizdiniais ir simboliais ir jų raiška, kurie pakeičia, transformuoja aplinką. Būtent tai vyko Maidano metu. Maidanas labai stipriai pakeitė Kijevą, žmonių ryšius, jų judėjimą ir t. t. Būtent tai norėjome, bent jau simboliniame lygmenyje, perkelti į Rusiją. Kažkuriame interviu sakėte, kad akcijos metu jums svarbu atlikti kuo mažiau veiksmų. Paaiškinkite mūsų skaitytojams, kodėl šis pasyvumas jums toks svarbus? Tai nesudėtinga. Paprasčiausiai visi mano veiksmai baigiasi, kai prasideda akcija. Ir tada aš nebeturiu duoti jokio atsako valdžiai. Nes visas gyvenimas ir buvimas tam tikrose vietose pavaldus reglamentams ir begaliniams ritualams. Egzistuoja akivaizdūs ritualai, tarkime, biurokratiniai, kurie sutinkami teisme, administracijoje ar policijoje. Bet iš esmės taip yra visur, veiksmas visada numato kitą veiksmą, tai – tarytum begalinis šokis. Jei atsakyčiau į policijos veiksmus, tą akimirką tapčiau valdžios ritualo dalimi ir visa situacija paklustų jų taisyklėms. Aš turėčiau prisistatyti, pateikti dokumentus, o jie turėtų galią mane apklausti. Bet jei aš tyliu, jei nieko nedarau, situacija pradeda organizuotis aplink šią tylą. Tai gana paprasta. Tai – klausimas apie subjekto ir objekto santykius. Bet kokia valdžia numato jos vykdytojus, valdžios subjektus, kurie mato kitus kaip savo valdomus objektus. Bet kai aš neatsakau, kai tyliu, jie tampa objektais, jie pradeda dirbti šiam sukurtam įvykiui, šiai akcijai. Policininkai, medikai ir bet kas, kas ten atsiduria, tampa akcijos dalyviais. Jie tampa mano akcijos objektais. Ar jums svarbu, kad jūsų pasitelkti simboliai nepasiduotų galiai inkorporuoti juos į valdžios diskursą? Vakaruose mes žavėjomės Zviagincevo „Leviatanu“, bet Rusijos televizija teigė, jog tai – filmas apie amžiną žmogaus būklę, taigi, visai ne apie Rusiją… Aaa… (mąsto) Visgi, aš išties nemąstau apie tai, ar valdžia sugebės įtraukti mano panaudotus simbolius į savo diskursą. Mano tikslai kiti. Aš stengiuosi įgyvendinti tai, ko valdžia trokšta, bet iš tam tikros perspektyvos, kuri parodytų to troškimo absurdiškumą. Valdžia turi savo troškimus ir siekia juos įgyvendinti, bet tai daro išbarstytai, takiai. Pavyzdžiui, valdžia nori užčiaupti žmones. Taigi, kai aš užsisiuvau burną, tai ir buvo idealaus piliečio, kuris neišsako savo pozicijos ir tyli, realizacija. Bet taip aš atvedu valdžią į aklavietę: kaip aš, tobulas pilietis, atsakysiu policijos pareigūnui, kaip aš dalyvausiu apklausoje? Taigi, viena vertus, aš duodu valdžiai tai, ko ji nori, o kita vertus, atvedu ją į aklavietę, nes ji nebežino, kaip į tai reaguoti. Kitas puikus pavyzdys. Pažvelkite į šiandieninę Rusiją – joje įvyko daugybė reformų. Ryškiausia jų – policijos reforma. Atsirado daug lengvatų ir privilegijų policininkams, pasirodė nesibaigiančios reklamos viešosiose vietose – metro, gatvėse ir t. t., kurios kvietė į policiją ir ją šlovino. Visa tai – tam, kad kuo daugiau žmonių taptų šios struktūros dalimi. Dėl to policininkų skaičius Rusijoje padidėjo penkis kartus. Tam tikru metu tapo aišku, kaip mąsto valdžia ir kaip ji įsivaizduoja tobulą valstybę. Tai – policijos valstybė, didžiulė policijos nuovada. Kad ir kas vyktų visuomenėje, kad ir kaip vienos jos grupės kautųsi su kitomis, kas šiaip jau vyksta ir kalėjimuose, administracija visada turės privilegijuotą vietą. Todėl reakcija į tai turėjo įvykti Raudonoje aikštėje ir tik lapkričio 10 dieną, t. y., policijos dieną. Nes kitaip apatija mus atves iki to, kad kiekviena diena bus policijos diena. Kalbėdami apie Maidaną, kai kurie politinės kairės atstovai teigė, kad ši kova daugeliu aspektų beprasmė, nes buvo kritikuojamas tik valdantysis elitas, bet ne kapitalizmas… Viena vertus, jie neabejotinai teisūs. Dažnai tokių įvykių rezultatas būna vieno valdančiojo elito pasikeitimas kitu, o kai kur net ir tai neįvyksta. Visgi svarbiausias Ukrainos įvykis ir buvo Maidanas. Ne Madainas kaip pereinamoji forma, bet Maidanas kaip socialinio bendrabūvio forma. Žmonės patys organizavosi, daugybė jų atsisakė paklusti darbo dienų reglamentui, turiu omenyje, penkių darbo dienų savaitei. Jie performavo miesto erdvę – į ją policija nebesugebėdavo įeiti. Tai ir buvo svarbiausias įvykis – kitokios formos bendras buvimas. Idealiausia būtų buvę, jei Maidanas, kaip tokia bendrabūvio forma, taip ir liktų amžinas. Juk bet kokia politinė revoliucija yra beprasmė be kultūrinės revoliucijos – naujų (su)gyvenimo formų atsiradimo. Kai jos atsiranda, tampa kultūros ir bendros atminties dalimi. Bet jei vėliau visi grįžta prie senų gyvenimo formų, niekas, žinoma, nepasikeis. Rusija po Sovietų Sąjungos griūties ir net jai vykstant neturėjo kolektyvinės laisvės ir kitokios bendrabūvio formos patirties. Lenkai turėjo Solidarumą, mes turėjome Sąjūdį, gal tai ir leido taip lengvai grįžti prie tokio masto valstybinio despotizmo? Taip, žinoma. Bet tai – ir klausimas apie bendrą kultūrą ir atmintį. Juk egzistuoja tiek daug institucijų, kurios mums sako, kad gyventi reikia taip ir ne kitaip. Pradedant nuo motinos, kurią pačią formuoja institucijos, tęsiant vaikų darželiais bei mokyklomis. Formuojamas žmogaus supratimas, kaip reikia gyventi. Tas supratimas ir neleidžia įvykti radikaliems pokyčiams. Kalbant apie laisvę… Kaip įsivaizduojate laisvą pasaulį? Visų pirma, nemanau, kad kada nors patirsime stabilią laisvės būklę. Aš nepamenu, kas, bet, regis, Alainas Badiou sakė – žmogus įvyksta, jam stengiantis išlikti subjektu. Subjektyvumas veda žmogų į laisvę. Žinoma, kalbant paprasčiau, tai – kryptis į anarchiją, kovą su bet kokiais apribojimais. Ir, žinoma, kuo didesnė laisvė, tuo gyvenimas tampa sunkesnis, tuo daugiau atsakomybės. Manau, teisingiau žmones stumti link anarchijos, kurioje jiems gyventi lengva nebus, nei prie totalios, visa apimančios, homogeniškos, taigi, fašistinės, valstybės. Kas dabar vyksta prieš jus vykdomame teismo procese? Mane oficialiai kaltina vandalizmu. Rugpjūčio 15 dieną prasidės pirmasis posėdis. Kaltinanti pusė turi apie 30 liudininkų. Matyt, ir gynyba kažką darys, todėl nežinau, kiek tai užtruks ir kada baigsis. Kaip kaunatės su baime? Juk retas iš mūsų ryžtųsi tam, ką darote jūs… Mane gąsdina daugybė dalykų. Stengiuosi išlaikyti distanciją ir apmąstyti savo baimę. Visada bandau suprasti, ar veiksmas išties toks baisus, ar tik dirbtinai primesta baimė. Bet tai dažnai suprasi tik pradėjęs veikti. Akimirką, kai pradėsi veikti, suprasi, ar yra ko bijoti, ar tai tebuvo toji primesta baimė. Baimės instinktas labai gilus, todėl juo le ngva valdyti žmones. Bet kol kas, man pradėjus veikti, visos baimės sugriūdavo. Atgal |