 |
|
|
Maskvos menininkų grupė pasivadino Banionio pavarde - DELFI Žinios "Nesidžiaugiu ir nepykstu - tik nesuprantu, kodėl tie Maskvos menininkai nepaklausė, ar gali naudotis mano pavarde?" - stebėjosi legendinis lietuvių aktorius Donatas Banionis. Vilniuje gyvenantis 86 metų D.Banionis apstulbo iš dienraščio "Lietuvos ryto" sužinojęs, kad viena garsiausių šiuolaikinių Rusijos dailininkų grupių yra pasivadinusi "Tanatos Banionis". "Man tai nepatinka, bet jei pradėsiu skandalą kelti - sukvailėsiu, ir tiek", - kalbėjo aktorius. Jam visiškai nepatiko ir "Tanatos Banionis" vardu pasivadinusios dailininkų grupės darbai. Apie minėtos grupės veiklą meno platybėse rašo dailininkas Mikalojus Vilutis: Viskas yra menas - meno nėra. Menas – kaip gyvenimas. Neaišku, kas jis yra ir kam jis reikalingas. Apie meną, kaip ir apie gyvenimą, yra įvairių nuomonių ir nuostatų. XX amžiaus pradžioje, kai žmoniją pradėjo valdyti proto, bet ne jausmo žmonės ir buvo bandoma viską protu paaiškinti, kilo abejonių, ar menas apskritai yra. Populiarūs tapo teiginiai, kad viskas yra menas ir visi yra menininkai. Panašiai samprotavo ir dzenbudizmo mąstytojai, tik jų panestetikos teorija teigia ne kad viskas yra menas, bet kad viskas gali būti menu. Šių laikų panestetikos šalininkai sako, kad kiekvienas gali spaudyti fortepijono klavišus, tai kodėl vieni vadinami muzikais, o kiti ne. Muzika – garsai. Tai kodėl Beethoveno „Mėnesienos sonata“ yra meno kūrinys, o triukšmas gatvėje – ne? Teigti, kad viskas yra menas ir visi yra menininkai, yra tas pats, kas teigti, kad nei meno, nei menininkų nėra, nes niekas neegzistuoja be savo priešybės. Šių metų gegužės 9 d. „Šiaurės Atėnų“ numeryje straipsnyje „Jokių autorių!“ Nežinomas Autorius teigia, kad menininkas yra kiekvienas žmogus. Norisi tikėti, kad Dievas yra teisingas – sugebėjimų visiems paskirstė po lygiai, sakykim, po kilogramą. Vieniems davė vienodai visų žmogiškų sugebėjimų, taip pat ir meninių – po 100 g. Kitiems davė 900 g sugebėjimų vienoje srityje, o kitose – tik po 10 g. Tai menininkai ir mokslininkai. Jie dažniausiai neturi mašinų, sodybų užmiestyje, nedaro remontų, nestato namų, vengia kompiuterių (menininkai) ir mobiliųjų telefonų. Iš juos supančio pasaulio jiems tereikia tiek, kiek pakanka pakenčiamai fiziškai egzistuoti, nes visa kita, visus džiaugsmus ir liūdesius, jie gauna įgyvendindami savo sugebėjimą. Jie turi vieną tikslą ir visas dvasines bei fizines jėgas skiria jam. Todėl jų koncentruotos veiklos rezultatai yra įspūdingesni. Abejoju, ar tinka vadinti menininku tą, kuris teturi 10 g meninių sugebėjimų. Ar galima teigti, jog visi yra matematikai todėl, kad visi moka suskaičiuoti savo vienos rankos pirštus? Visi yra sunkumų kilnotojai todėl, kad gali pakelti pomidorą? Susitarimo reikalas. Norisi pakalbėti apie šiuos ir kitus dalykus, apsvarstyti argumentus „už“ ir „prieš“. Abejoti, nesitikėti sutarimo, bet tik pakantumo. Roma locuta, causa finita. Taip nebus. Ginčas niekada nesibaigs. Meno neigėjų argumentai paprastai būna tokie: iš kur žinoti, kad menas yra, jeigu jo negalima nei matyti, nei paliesti, nei girdėti? Juk nėra prietaisų menui matuoti. Viską, kas yra, teigia mokslas, galima išmatuoti. O meno – ne. Vadinasi, meno nėra. Į šį klausimą paprastai atsakau nemandagiai – kitu klausimu: o iš kur žinoti, kad yra protas, grožis, jausmai, džiaugsmas, liūdesys, pyktis, pavydas ir be galo daug kitų dalykų, kurių taip pat negalima empiriškai patirti? Gal ir viską galima išmatuoti. Tik žmonės nutaria, kad to, ko jie, negali išmatuoti, išvis nėra. Ar tikrai šilumos nebuvo, kol Galilėjus nesugalvojo termometro? „Taigi šilumą jaučiame!“ – sušunka meno neigėjas. Štai ir atsakymas. Meną taip pat jaučiame. Negalima jausti to, ko nėra. Šiluma žmogui egzistuoja ne todėl, kad yra termometras, bet todėl, kad žmonės ją jaučia. Tik šilumą jaučia visi, o meną, kaip teigia mąstytojai, nedaugelis, ir tai ne visais pavidalais. O kaip nustatyti ribą tarp meno kūrinio ir ne meno kūrinio, tarp menininko ir ne menininko, tarp gero menininko ir prasto? Apie tai kalbėjo Ksenija Jaroševaitė – talentinga skulptorė. Žiūrėdamas į jos sukurtus žmogučius, aš tikiu, kad Dievas yra, kad jis geras, myli žmones, kad jie jam rūpi, ir mirti man jau nebebaisu. Todėl Ksenijos nuomonė man svarbi. Ji sako, kad menas nėra sportas, jame nėra nei pirmų, nei paskutinių. Žinoma, nėra ir antrų ir priešpaskutinių, taip pat trečių ir trečių nuo galo. Visi menininkai ir jų kūriniai, kaip vieno lito monetos, gali skirtis savo išore, bet iš tikrųjų yra visiškai vienodos vertės. Tėra tik begalinė mus supančio pasaulio interpretacijų įvairovė, sako Ksenija. Visa dailės istorija yra fikcija, nuostata, kad Rembrandtas yra geresnis už daugelį kitų menininkų, neturi jokio realaus pagrindo. Neturi ar tik mes nepajėgiame įžvelgti to pagrindo? Nežinau. Iš kur žinoti, kad „Mona Liza“ yra meno kūrinys, o šaligatvio plyta ne? Arba viename paveiksle daugiau meno, o kitame mažiau? Absoliučios ribos ir matavimai yra tik abstrakčiame moksle – matematikoje. Kur riba tarp didelio ir mažo, tarp šilto ir šalto, tarp kalno ir kauburėlio? Jeigu materija, iš kurios sudaryta visata, telpa lazdyno riešuto kevale, tai kur riba tarp daikto ir erdvės? Bet jeigu žmonės nepajėgia nustatyti griežtos ribos tarp daiktų ir erdvės, tai nereiškia, kad daiktų ir erdvės nėra. Dažnai tenka girdėti, kad tapyba, grafika ir apskritai vaizduojamasis menas mirė, nes visa tai šiais laikais yra niekam nereikalinga. Dailė, menas, turintis vaizdą, visada buvo ir dabar yra reikalinga tik vienetams. Mūsų eros pradžioje Seneka rašė: Gerai pasakė tas, kuris paklaustas, kodėl taip rūpestingai užsiima menu, kurį supras tik keli, atsakė: „Užteks man ir kelių, užteks ir vieno, užteks ir nė vieno.“ Daugumai visuomet reikėjo tik panem et circenses – patenkinti kūno reikmes ir, kad būtų įdomiau gyventi, šiuolaikiškumų, iššūkių, smurto ir sekso vaizdų. Rytuose, kai kuriuose seniausių kultūrų kraštuose, dailė, kaip specifinė kontempliacijos forma, buvo laikoma aukščiausiu menu. Materializuota statiška, nesikeičianti, būsena. Priešprieša begalinei kaitai – kančios priežasčiai. Tuose kraštuose linkima ramybės, bet ne sėkmės, susijusios su judėjimu, kova, pergale. Dabar komandinio žaidimo laikai. Individualybės, jaučiančios ir kuriančios meną, nebereikalingos. Ir jų sunkiai suvokiamas menas nereikalingas. Visiškai sutinku su teiginiu straipsnyje, kad kūryba yra savitikslis procesas – kaip ir gyvenimas. Nežinomas Autorius sako, kad kūryba yra įgimtas kiekvieno žmogaus poreikis, pirminis (prigimtinis) kūrybinis impulsas neišvengiamas, jis jaučiamas kaip alkis... todėl kūryba – tai savitikslis procesas, kuriuo siekiama vienintelio tikslo – numalšinti kūrybos alkį. Kūryba savo prigimtimi panaši į kūnišką alkį ir visiems bendrą poreikį jį numalšinti. Ne visai su tuo sutinku. Mano galva, kūryba panaši į neišvengiamą poreikį alkoholiui ir narkotikams. Šį poreikį jaučia ne visi. Tik alkoholikai ir narkomanai. Manifeste „Jokių autorių!“ rašoma: kiekvienas yra menininkas, net jeigu jis apie tai nežino. Tas pat, kas sakyti: kiekvienas yra alkanas, net jeigu jis apie tai nežino. Žmogus negali nežinoti, kad yra alkanas. Todėl manau, kad menininkas yra tik tas, kuris jaučia nenumaldomą kūrybinį alkį ir būtinybę jį numalšinti. Įvairiai bandau apibūdinti menininką ir meno kūrinį, tik neturiu vilčių pateikti tikslaus apibrėžimo, pagal kurį būtų galima gaminti meno kūrinius ir nustatyti, kas yra menininkas. Meno kūrinys yra reiškinys, teikiantis unikalius aukščiausios kokybės išgyvenimus tiems, kurie turi juslę menui. „Mona Liza“ tokius išgyvenimus teikia, o šaligatvio plyta – ne. Taip bandau atsakyti ir į klausimą, kodėl „Mėnesienos sonata“ yra meno kūrinys, o triukšmas gatvėje toks nėra. Lyginu dar meną su šiluma, kuri teikia pojūtį, įvardytą žodžiu šilta, nepriklausomai nuo to, ar žmogus gali tiksliai ir moksliškai šilumą apibrėžti. Menininkas yra tas, kuris gali sukurti meno kūrinį. Menas veikia išorę – vartotoją. Tai, kas veikia išorę, yra energija. Tik menas yra ne fizinė, bet metafizinė, mokslinėmis priemonėmis neapčiuopiama, energija. Šios energijos – meno buvimą rodo tik poveikis. Iš dalies sutinku su straipsnyje esančiais teiginiais, kad svarbus yra tik kūrybinis procesas. Bet tik pačiam menininkui. Kurdamas jis patiria ypač pakilias būsenas, kūrybinį transą, kančios palaimą ir gyvenimo džiaugsmą. Menininkas yra tas, kuris turi potencinę kūrybinę energiją ir sugeba įkrauti ja kūrinį taip, kaip baterija įkraunama elektros energija. Meno kūrinys skleidžia energiją, kuria jį įkrovė kūrėjas. Pačiam menininkui rezultatas nereikšmingas, bet vartotojui yra svarbus tik rezultatas, nes tas, kuris turi juslę menui, būdamas kūrinio energijos poveikio zonoje patiria panašias pakilias būsenas kaip ir kūrėjas. Jeigu kūrinys nebeteikia menininkui kūrybinių džiaugsmų, menininkas nebemato prasmės jį tęsti. Kūrinys menininko nutarimu baigtas, ir visiškai nesvarbu, ar jis viešinamas, ar parduodamas už pinigus, ar dedamas į stalčių. Nesvarbu, ar jis anoniminis, ar pasirašytas. Kūrinys ir jame esanti energija nebesikeičia. Todėl nemanau, kad kūrinio pardavimas visais atvejais yra prostitucija. Priklauso nuo tikslo. Jeigu dailininkas piešia paveikslą tam, kad numalšintų jam įgimtą kūrybinį alkį, nebandydamas kam nors įtikti, ir ne tam, kad parduotų, bet kas nors paveikslą nuperka, tai aš neįžvelgiu čia nieko žemo. Tai tik malonus sutapimas. Nevadinčiau to prostitucija. Yra sukurta puikių užsakytų kūrinių, kurie atitiko menininko prigimtį ir kūrybinį metodą. Menininkas įtiko ir sau, ir užsakovui. Tai ne prostitucija, bet seksas iš meilės. Kilnu. Dailininką, kuris piešia paveikslus tam, kad parduotų, vadinčiau ne menininku, bet amatininku, gaminančiu prekę parduoti. Gal jis, kaip ir prostitutė, nepatiria džiaugsmo iš savo amato. Meninė prostitucija turi rafinuotas, nebūtinai užmokesčio už paslaugas, formas. Prostitucija vadinčiau kūrybą, kuri nėra savitikslė, bet yra priemonė įtikti vertintojams ir tiems, nuo kurių priklauso menininkų gerovė, bet kurie dažniausiai meno nesuvokia. Poza pagal kliento pageidavimą. Tai vadinamieji politiškai ir socialiai angažuoti kūriniai – priemonės, neva sprendžiančios problemas už kūrinio ribų ir tobulinančios pasaulį. To netaikyčiau žodžio menininkams, nes žodžiais reiškiamos mintys, kurios gali formuoti pasaulėžiūrą, bet nemanau, kad paveikslėliai gali ką nors pakeisti šioje žemėje ir kad patys dailininkai nuoširdžiai tuo tiki. Kai pamačiau šiuo metu nutapytą juodą kvadratą baltame fone, pateiktą kaip šiuolaikišką, drąsų ir netikėtą kūrinį, labai nustebau. Pasakiau, kad XVII amžiuje taip vaizdavo pirmapradį chaosą, o prieš šimtą metų juodą kvadratą baltame fone jau nutapė Malevičius... Man atsakė, kad dailėje viskas jau padaryta, nieko naujo nebeįmanoma sukurti. Ši tiesa (ir ne tik apie dailę) kartojama nuo Saliamono laikų: Kartais apie kokį nors dalyką sakoma: „Žiūrėk, tai šis tas nauja!“ Betgi tas dalykas jau buvo šimtmečiais prieš mus (Koh 1, 10). Iš esmės niekas nepasikeitė, kaip nepasikeitė ir pats žmogus. Patobulėjo tik priemonės tikslams pasiekti, bet patys tikslai liko tie patys. Meno kūriniai netapo geresni. Bet kitokie. Tai svarbiausia. Kompozitorius derina septynis pagrindinius garsus ir sukuria melodiją. Kitas kompozitorius naudodamas tuos pačius garsus sukuria kitą melodiją. Melodija – tai idėja. Tos pačios idėjos pakartoti, nors ir kitais garsais, žodžiais ar spalvomis, nederėtų. Claesas Oldenburgas padidino paprastą buitinį daiktą iki nefunkcionalaus dydžio, tuo teoriškai paversdamas jį meno kūriniu, nes menas neturi funkcijos. Jo kūrinyje menas išreikštas ne vaizdu, bet idėja. Šiuo vieninteliu kūriniu idėja išsemta iki dugno. Kitokio buitinio daikto padidinimas būtų tos pačios melodijos kartojimas. Nors vaizdas visai kitas. Du dailininkai, tapydami tą patį vaizdą, naudodami tas pačias spalvas, tik skirtingus jų derinius, sukuria skirtingus paveikslus. Penkių pagrindinių spalvų deriniai yra neišsemiami. Visa meninė kūryba, teisingai sako Ksenija, yra įvairios mus supančio pasaulio interpretacijos. Jos neišsemiamos. Tik nevienodos vertės. Vieno dailininko nutapytas vaizdas yra skurdesnis už tikrą, kito – gražesnis. Ir tas yra menininkas. Dabar dažnai kalbama apie kultūros strategiją. Vilniaus dailės akademijoje nesiliauja diskusijos, kurią mokymo kryptį pasirinkti – šiuolaikiškumo ar tradicijos. Keista, kad tokios diskusijos gali vykti tarp profesionalų. Menininkai nesirenka krypčių, jie nėra laisvi nuo savo stipresnės už juos pačius meninės prigimties, kuri kategoriškai diktuoja jiems kūrybinę kryptį. Dailininkai, kurie yra ne menininkai, gali kurti tai, ko pageidauja kiti, nes yra laisvi nuo meninės prigimties. Nedera niekinti sentimentalios, atviro grožio trokštančios prigimties menininko, jeigu jis piešia drugelius ir gėles, arba piktintis intelektualiu menininku, kuriančiu konceptualius kūrinius. Arba nurodinėti, kokį meną jie turi daryti. Nei šiuolaikiškumas, nei tradicija, nei apskritai forma meninės vertės nelemia. Mano galva, vienintelė prasminga kultūros strategija yra laisvės kurti pagal prigimtį strategija. Paskatintas talentingo sofistinės retorikos meistro Redo Diržio ir Nežinomo Autoriaus šūkių, nutariau streikuoti – nepardavinėti savo paveikslėlių. Dideliam mano nusivylimui, niekas nepuolė maldauti, kad nustočiau streikuoti. Neapibendrinu. Gal kitų dailininkų streikas ir sukrėstų visuomenę. Bet maniškis nesukrėtė. Niekas mano streiko nepastebėjo. Atgal |