Kavaliovas Sergejus - Laisves premija

Laisvės premijos laureato Sergejaus Kovaliovo kalba, pasakyta iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime atsiimant pirmąją Laisvės premiją Lietuvoje.

Aš labai laimingas ir labai dėkingas už tokį jūsų sprendimą. Tačiau kilo toks klausimas. Suprantu, kad tai ypatinga premija, ypatinga, nes ji ką tik įsteigta ir pirmą kartą įteikiama, tačiau visgi štai koks kyla klausimas, galvojant apie šį apdovanojimą. Ar tai mano premija? Galbūt reikėtų pirmąją Laisvės premiją laisvoje Lietuvoje įteikti lietuviui? Galbūt kam nors, kas pašventė savo gyvenimo dešimtmečius kovai už laisvę, pavyzdžiui, Baliui Gajauskui arba tiems, kurie savo krauju nuplovė okupantų daromą šaliai gėdą. Tai, pavyzdžiui, galėtų būti Jonas Beržonis, kiti Lietuvos miško broliai, kurie įrodė savo žmogiškąjį orumą. Po to iš jų buvo tyčiojamasi, ir jie buvo teisiami už tėvynės išdavimą. Jie gynė Savo Tėvynę ir juos teisė už tai, kad jie nėra ištikimi okupantams. O galbūt tai galėtų būti žmonės, tokie kaip Nijolė Sadūnaitė ar Jo Ekscelencija Sigitas Tamkevičius, Petras Plumpa, kurie nenuilsdami dirbo tam, kad Lietuva būtų laisva, neturėdami ypatingos vilties, kad tai atsitiks esant dar jiems gyviems. Tie žmonės, nelabai gerai ir žinojo, kaip greitai visa tai įvyks, tačiau labai gerai žinojo, kaip greitai jie atsidurs kalėjime. Tačiau labai svarbi priežastis skirti šią labai garbingą premiją kam nors iš Lietuvos draugų. Tam, kam pasisekė ką nors padaryti, padaryti ką nors dėl mūsų bendros laisvės. Tačiau kam? Galbūt teisingiausia būtų skirti šią premiją šimtams tūkstančių piliečių Rusijoje, kurių vien tik Maskvoje, kaip žinome, sausio 14 d. išėjo į gatves. Tai buvo po to, kai mes sužinojome apie Lietuvos tragediją. Vienais apskaičiavimais, tai buvo pusė milijono vien tik Maskvoje, kitais, kuklesniais apskaičiavimais, ne mažiau 3–4 tūkst. Štai tikrieji laureatai. Tačiau negalima skirti premijos 300 tūkst. nežinomųjų. Suprantama, kad kažkas ją turi priimti. Taigi man pasisekė. Aš iš tikrųjų turėjau galimybę ką nors padaryti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai“, kitiems lietuviškiems leidiniams, padėti, kad jie taptų žinomi pasaulyje. Nereikėtų pervertinti šių pasiekimų. Manykime, kad tai mūsų bendra premija, premija, kuri vainikuoja mūsų bendrą kovą už mūsų bendrą laisvę. Priešingu atveju šis apdovanojimas praranda prasmę.

Aš manau, kad tuo galėčiau ir baigti savo kalbą. Tačiau leisiu sau išsakyti dar keletą padrikų replikų apie tai, ką manau apie Lietuvos laisvę, apie tai, ką dabar išgirdau čia. Apie Lietuvos išlaisvinimą buvo aiškiai paskelbta 1990 m. kovą, aš tuo metu buvau čia, Seime, turėjau garbės netgi kalbėti. O tikroji laisvė buvo iškovota 1991 m. sausio mėnesį. Visa tai buvo ankstesnio valstybingumo atkūrimas, laisvo valstybingumo atkūrimas, laisvos šalies, laisvos tautos.

Žinote, meilė paprasta ir kartu yra daug sunkumų. Mano meilė Lietuvai. Apie tam tikrus sunkumus ir norėčiau pakalbėti, žiūrėdamas į savo draugų veidus. Aš niekuomet anksčiau niekam nesu sakęs apie savo tam tikras miglotas mintis, nesu išsakęs savo miglotų svajonių 1990–1991 m., kai labai aiškiai pasireiškė išsivadavimo procesas Baltijos šalyse. Visų pirma tai buvo Lietuvoje, kuri man buvo tuo metu tikrai labai artima. Čia buvo ir mano draugiškų ryšių, ir mano likimas su ja susijęs. Tuomet manęs nepalikdavo mintys, kuriomis aš pasidalindavau galbūt tik su dviem, trimis pačiais artimiausiais draugais. Aš labai džiaugiuosi, kad garsiai jų neišsakiau, nes dabar suvokiu, kaip tada smarkiai klydau. O šios mintys buvo maždaug tokios: gerai, istorinis likimas susiklostė taip, kad pastaruosius metus, kai dar vyravo komunistinė tironija, mes buvome kartu, kaip ir vienoje šalyje. Mes – okupantai, ir jūs – okupacijos aukos. Dabar yra viltis įgyti visiems mums laisvę ir okupuotiems, ir okupantams. Aš neprisiversdamas kalbu apie save, apie savo tą vadinamą tarybinę, sovietinę tautą kaip apie okupantus, nes tai yra rimtas supaprastinimas, jeigu mes manysime, kad okupantai tik bolševikai. Okupantai ne tik bolševikai. Okupantai ir tie, kurie leido bolševikams prieš 70 metų ir visus tuos 70 metų ar daugiau kaip pusę amžiaus viešpatauti tokioje didelėje šalyje. Tai ne teisinė kaltė, tai moralinė, istorinė kaltė, tai kolektyvinė kaltė. Tai visų pirma rusų kaltė, o rusams priklausau ir aš. Visų pirma, rusų, nes tai buvo dauguma, kuri lėmė šalies likimą. Mes leidome sau toleruoti tironiją, mes leidome sau, kad mūsų dauguma tą tironiją sveikino. Mes leidome, kad mūsų cerkvės melstųsi ir šlovintų tironiją ir tironą. Aš klausiu, kam tada tarnavo ši cerkvė? Negi Kristui? Taip buvo. Štai atėjo vilčių metas, 1970 m. pabaiga, 1980 m. Tai tos mintys, kurias aš viešai išsakau pirmą kartą. Aš tada galvojau – šalyje pakvipo laisve. Tai bus ilgas kelias, sunkus kelias ir bus daug išbandymų, galbūt netgi tragiškų išbandymų. Štai Baltijos šalys tuoj tuoj išeis iš Sovietų Sąjungos ir įgys dėl mūsų kaltės prarastą savo valstybingumą. Ar nebūtų geriau, jeigu jos liktų šios valstybės sudėtyje ir taptų mūsų avangardu visiems stengiantis išsilaisvinti? Tai būtų avangardas, nes šiose šalyse dar neužmiršta ta laisvės atmosfera, jos vis dar išsaugojo savo europietišką esmę. Ir kas, jei ne jos, galėtų išmokyti mus visus likusius būti žmonėmis? Dabar aš aiškiai suvokiu, kiek tokie mano samprotavimai buvo nesubrendę ir netgi, pasakyčiau, pavojingi. Aš suprantu, kad paniekintas teisingumas turi būti atkurtas. Aš ir tada sveikinau Baltijos šalių išsivadavimą, tačiau ši mano mintis vis dar buvo manyje. Jos nebuvo galima pasiūlyti savo draugams, ypač iš Baltijos šalių, nes tai galėjo būti tiktai jų sprendimas, niekieno neinspiruotas sprendimas. Tačiau aš dabar suprantu, kad tai buvo naivi ir, aš manau, netgi pavojinga svajonė.

Kas vyksta dabar? Dabar laisva, ne be trūkumų, galbūt ir su rimtais trūkumais, apie kuriuos buvo čia kalbama iš šios tribūnos, tokia Lietuva žengia nauju europietiškos integracijos keliu. Aš manau, kad tai yra pats viltingiausias, pats būtiniausias dabartiniame pasaulyje kelias. Štai kodėl. Laisvė nedaloma. Negali būti tikrosios laisvės nė viename žemės taške, kada tiek daug kitų teritorijų vis dar engiamos arba valdomos tironų, arba jos yra pavojingo paklydimo kelyje, kaip tai vyksta musulmonų pasaulyje. Atėjo laikas, kada tautiniai prioritetai yra nepakankami, o kartais ir netgi pavojingi. Atėjo laikas, kada ypač būtina nauja politinė pasaulio paradigma. Atėjo laikas, kada reikia labai aiškiai pasakyti valdžios atstovams bet kurioje žemės šalyje: gana meluoti, gana tarti žodžius apie universaliąsias vertybes, kaip šamano užkeikimus. Niekas tais užkeikimais nebetiki. Jūs sakote viena, o darote kita. Atėjo laikas veidmainiškiems politikams išrauti šiuos žodžius, atėjo laikas rimtai suvokti šiuos žodžius, šias sąvokas ne kaip užkeikimus, o kaip tikruosius gyvenimo principus.

Aš leisiu sau baigti papasakodamas tokią gana įdomią istoriją. Neseniai buvau Prancūzijoje, apie tai jau pasakojau žurnalistams. Taigi, ten mane priėmė labai daug padariusi bendram reikalui organizacija „Rusijos krikščioniškasis studentų judėjimas“. Aš kalbėjau, kaip visada, apie tą patį, kad laisvė nedaloma, kad dabar kalbama apie globalias sąvokas, apie pilietinę atsakomybę, jau ne apie nacionalinę atsakomybę, o apie globalinę. Mes – pasaulio piliečiai. Mano kalbos klausėsi pusė ausų, jie nenorėjo suvokti to, ką aš sakiau, tai buvo jiems kaip laukinio kalbėjimai. Atvažiavo kažkoks senukas ir šneka kažką panašaus į pusiau bepročio šnekas. Manęs paprašė pateikti pavyzdžių. Aš pasakiau, štai pavyzdys. Rugsėjo 24 d. Maskvoje paskirtas naujasis prezidentas, kurį karūnuos kovo mėnesį. Jūs žinote, kuo jis vardu, jūs žinote, kad jis nelegitimus, kaip buvo nelegitimus visus savo aštuonerius valdymo metus, kaip jo pasekėjas, perėmęs iš jo valdymą, taip pat nelegitimus, nes tai vyksta šalyje, kurioje nėra laisvų rinkimų. Negali būti legitimi valdžia, kur nėra tikro teisingumo. Nes, jeigu teismas priklausomas nuo politikos, tuomet visuomenė neturi instrumentų, su kurių pagalba galėtų nurodyti valdžiai, kokios valdžios įgaliojimų ribos.

Kas tai galit padaryti? Negali būti legitimi valdžia šalyje, kurioje vėl įdiegta cenzūra, dabar kur kas gudresnė, geriau maskuojama netgi negu Sovietų sąjungoje. Jūs žinote, kad Rusijos valdžia nelegitimi, jūs žinote, kad sąvoka „perėmėjas“ – tai nedemokratiška sąvoka, tai „monarchijos“ sąvoka. Mano sūnus – mano perėmėjas, jeigu aš karūnuotas, o prezidentas savo įgaliojimų perėmėjo neturi, negali tokio būti. Tai gali būti, jeigu toks atsiranda tik per aiškią skaidrią politinę konkurenciją. Jūs visa tai žinote.

Dabar pasakykite, kas iš jūsų politinių lyderių nepasveikins pono Vladimiro Putino, kai jis kovo mėnesį bus išrinktas? Pasakykite, kas bus toks žmogus? Atsistojo vienas iš klausytojų, nustebęs, truputį pasipiktinęs, skėsčiojo rankomis ir pasakė, bet juk tai protokolo reikalavimai. Štai ir esmė. Jums svarbiausia universali vertybė, ir tuomet nereikia kalbėti apie tai, kad žmogaus teisės yra pagrindinės universalios vertybės šalyse, kurioms jūs ir atstovaujate.

Tai truputį supaprastintas, galbūt juokingas epizodas, tačiau, mano nuomone, jis iliustruoja tai, apie ką aš šiandien bandžiau pakalbėti. Ir gerai būtų mums visiems siekti atsisakyti protokolo ir nemeluoti, kai to reikalauja protokolas.


Atgal