 |
|
|
Gerbiamieji, norime su Jumis pasidalinti informacija apie tai, kaip VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute ujamas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, profesorius Vytautas Radžvilas. Manome, jog šis prieš mūsų akis vykstantis procesas yra simptomiškas pavyzdys daugelį šalies gyvenimo sričių ir institucijų apėmusio priešiškumo Sąjūdžio veikėjams. Prašome pagal išgales išplatinti šią žinią savo pažįstamiems, kolegoms, visiems, ką manote, jog sudomins ši informacija. Iš anksto dėkojame. Piliečių judėjimas „Pro Patria“ Lietuvos Nepriklausomybės Lyga Kreipimasis VU TSPMI: Sąjūdininko ujimo kronika Kaip visi gerai žinome, nors Sąjūdis atkūrė Nepriklausomybę, tačiau, kaip argumentuotai atskleidžiama prof. Vytauto Radžvilo studijoje ,,Pilietinės ir politinės visuomenės santykis kaip egzistencinė Lietuvos valstybės problema” ,,dainuojanti revoliucija” baigėsi antisąjūdiniu perversmu ir tik trumpam pašlijusio nomenklatūrinio režimo atkūrimu. Po neokomunistinės restauracijos pradėta ,,suvedinėti sąskaitas” ir keršyti aktyviems sąjūdininkams, jo pirmeiviams. Visoje Lietuvoje, ypač rajonuose, jie ir šiandien ujami ir persekiojami. Viena iš dabartinės valstybės apverktinos būklės priežasčių yra ta, kad iš viešojo ir akademinio gyvenimo sričių jau dvidešimt metų nuosekliai išstūminėjami sąjūdinės dvasios, tautos ir valstybės idėjoms ištikimi žmonės. Priešiškumo ir net atviros neapykantos Sąjūdžiai tendencijos nuolatos stiprėja: tai ypač akivaizdžiai parodė pernai vykęs Bronislovo Genzelio, Alvydo Medalinsko ir Romualdo Ozolo teismas. Šios tendencijos neaplenkė ir VU TSPMI – strategiškai svarbios mokslo įstaigos, nuo kurios vertybinės ir politinės orientacijos smarkiai priklauso šalies saugumas. TSPMI direktoriumi tapus Ramūnui Vilpišauskui į institutą pradėta gausiai priiminėti dirbti antitautinių ir antivalstybinių nuostatų ir neapykantos Sąjūdžiui net neslepiančius asmenis. Tačiau tuo neapsiribota: prasidėjo ir vis labiau įsibėgėjo TSPMI Europos studijų katedros vedėjo V. Radžvilo puolimas. Kurį laiką vykdytas tyliai, jis tapo viešas, kai žiniasklaidoje V. Radžvilą užsipuolė ir atvirai savo publikacijoje paranoja apkaltino tos pačios katedros narys dr. Klaudijus Maniokas. Tokiu būdu jis įvertino V. Radžvilo per pastaruosius metus keliais straipsniais paskelbtą kritinę Europos Sąjungos dabartinės būklės analizę. Į šį užsipuolimą viešai sureagavo signataras R. Ozolas ir keli iškilūs sovietmečio disidentai. Tokie K. Manioko vieši veiksmai papiktino ir TSPMI studentų bendruomenę, kuri netruko viešai kreiptis į TSPMI administraciją, su prašymu įvertinti katedros nario veiksmų etiškumą V. Radžvilo atžvilgiu. Tačiau administracijos vadovas, viešai pakomentavęs šį įvyki, leido suprasti, kad tokie vieši užsipuolimai – tėra labai savotiška demokratinės diskusijos išraiška, neturinti nei politinių motyvų, nei prasilenkianti su akademine etika. Daugumai kreipimąsi pasirašiusių studentų administracijos pozicija taip ir liko neaiški. Tačiau tokia dviprasmiška TSPMI administracijos pozicija paliko tolimesnių veiksmų laisvę K. Maniokui, kuris ja netruko dar kartą pasinaudoti. Šiais metais TSPMI Europos studijų katedra ruošiasi vadovo rinkimams. Į katedros vedėjo postą kandidatuoja V. Radžvilas bei prof. Gediminas Vitkus. Abu kandidatai visiems katedros nariams pristatė savo parengtas katedros mokslinės plėtros vizijas. Į V. Radžvilo viziją netruko sureaguoti katedroje balsavimo teisės neturintis K. Maniokas, išsiųsdamas tokio turinio laišką katedros nariams (kalba netaisyta): „Mieli katedrantai, Perskaičiau abiejų pretendentų mintis ir negaliu nesureaguoti. Profesorius Radžvilas parengė ilgą tekstą su daugeliu įdomių temų, bet jau ne pirmą kartą pakartojo pasažą apie „ideologizuotą pseudomokslą europeizaciją“. Kadangi atstovauju šitą Europos studijų kryptį ir esu nemažai rašęs ta tema, turiu dar kartą pasakyti, kad tai tiesiog nesąmonė ir kad europeizacija savo metodais ir teoriniu pagrindu labai panašį į kitus politikos mokslus ir nagrinėja ES poveikį valstybėms narėms, jų politinėms sistemoms, viešajai politikai. Profesorius užsispyręs tą nesąmonę vis kartoja. Tiesiog gėda. Kadangi pats balsuoti negaliu, tai raginu tokią gėdingą situaciją, kai Europos studijų katedrai vadovauja asmuo, kuriam tiesiog nepakanka kompetencijos Europos studijų kryptyje, kuo greičiau pabaigti. Linkėjimai, Klaudijus“ Belieka laukti, kaip ES studijų katedra, kurios narys yra ir TSPMI direktorius R. Vilpišauskas, sureaguos į šį laišką ir ar bus įvykdyta atsiųstoji direktyva pagaliau išspręsti ,,Radžvilo problemą”. Tačiau šis laiškas jau dabar nepalieka jokių abejonių dėl vieno svarbiausių Lietuvos ,,europeizatorių” ir „europinių vertybių“ skleidėjo mąstymo būdo ir veikimo braižo. Menantiems sovietmetį visą tai turėtų būti nesunkiai atpažįstama. Kreipiamės į Jus prašydami kuo plačiau paskleisti šią informaciją visuomenėje. Šis klausimas yra ne asmeninė V. Radžvilo, bet Sąjūdžio ir visos Lietuvos problema. Ilgą laiką Sąjūdis ir jo žmonės buvo persekiojami ir ujami tyliai, todėl visuomenė iki šiol nėra suvokusi ir įsisąmoninusi tikrojo šio naikinimo ir jo keliamo pavojaus tautai ir valstybei masto. Artėjantis Sąjūdžio dvidešimtpenkmetis yra didelė šventė. Bet esamomis aplinkybėmis ji negali būti tik malonus pasidalijimas prisiminimais apie praeitį. Būtų naudinga išviešinti šią (deja, eilinę, bet galinčią įgyti atgarsį) vieno asmens ujimo Vilniaus universitete istoriją. Tokiu būdu ji galėtų virsti platesniu ir principiniu – Sąjūdžio likimo ir visų sąjūdininkų padėties dabartinėje ,,laisvoje” Lietuvoje pavyzdžiu. Kodėl šiandieninėje valstybėje užtenka vietos visokioms, išskyrus sąjūdinėms tautos ir valstybės, idėjoms ir vertybėms? Šio klausimo iškėlimas galėtų tapti svarbiu ir prasmingu artėjančių iškilmių akcentu. Atgal |