Baltame pūkiniame debesėlyje gulėjo žmogus, žiūrėjo iš viršaus į žemiau plaukiojančius medžius, laukus į žmones. Žvalgėsi į priešingą dangaus kraštą, kur aukštai bolavo balti debesų kalnai. Debesys  lėtai plaukiojo keliais aukštais. Žemai slinko balkšvi ir šviesūs debesų kalnai. Virš jų ryškiai  švitravo mėlynas dangus. Toli matėsi , blausiai bolavo neryškūs maži debesėliai. Sparčiau tolo išnykdami mėlynuose dangaus platybėse. Palengva  pajudėjo ir žemutiniai debesų kalnai. Tarp priešingų stovyklų atstumas mažėjo. Baltame pūkų debesėlyje kyšojo žmogaus raudona galva. Iškėlęs grėsmingai kumščius artėjo ' milžinas' žmogus. Tuoj, tuoj milžinai susikibo. Raudongalvis gėdingai mūšį pralaimėjo.

Saulėtą sekmadienio rytą iš saldaus miego pažadino atbanguojantis dūdų orkestro garsai, kurie atnešė praeitų metų  festivalio prisiminimus. Atgijo ryškūs vaizdai. Didelius ir mažus, senus ir jaunus, visus, visus kviečia mus į žemaičių festivalį. Miestelis mirgėjo nuo šventinių plakatų, vėliavų, skelbimų, kvietimų. Visus, visus skubiai ragino, kvietė, šaukė į šventę. Net ant autobusų mirgėjo užrašai ' į žemaičių festivalį' visus , visus kuo greičiau kviečiame į žemaičių šventę. Visi žmonės pakniupsčiom skubėjo, lėkė į festivalį. Artimesnieji dviračiais, tolimesnieji motociklais, autobusais kiti atvirais sunkvežimiais, apkaišytais žaliais berželiais. Skambėjo juokas, visų pakili šventinė  nuotaika , skambi daina sklido toli  laukais nuo Plungės iki pat Platelių ežero. O tų žmonių gausybė, atrakcijonų daugybė, visko visko negalime suminėti , nei užmatyti , nei užregėti. Nesibaigus vienam atrakcionui, jau plyšauja garsiakalbiai kviečia į valčių lenktynes. Šalia rikiuojasi paradui spalvotas burių karavanas. Joms dar nepraplaukus pro centrinę tribūną jau pamiškėje rikiuojasi lenktyninnikai. Kurtinančiai burzgia motociklai.  Lekia ratu keldami dulkių idūmų kamuolius. Taip ir plūsta žmonių gausybė, čia  į vieną ežero pakraštį, čia į kitą. Visur nori suspėti, viską pamatyti. Čia vėlgi sudrebina orą dūdų orkestrai. Prasideda karnavalas. O  tų kaukių įvairių įvairiausių. Raiti,  pėsti ir važiuoti plaukia ir plaukia pro šalį. Pasakų herojai, vieni gražūs , žvaliai žygiuoja keisdami dar gražesnius. Puikuojasi pasakų kaukės, grafaitė praplaukė baltu laivu. Gervazas prašoliuoja eikliu žirgu. Visų nei aprašysi  nei apsakysi. Mėgėjai trankios muzikos pasiklausyti būriuojasi į pakraštį. Kiti  patraukė į Paltinienės ir Ivanausko koncertą . Virš galvos suka ratus lėktuvas.  Skraidina apie ežerą. Mėgėjai gražių vaizdinių gali pasgėrėti žaliomis ežero salomis, nuostabiai gražiais miškingais krantais. Štai sugrįžta laivas, kviečia į kelionę, siūlo pasisvečiuoti , ,išlipti ir apžiūrėti Pilies salą, Veršių salą pliksalę. Didelį būrį ubagsalė sutraukė norint pasiklausyti nuotaikingų dainuškų- kupletų. Grojo ir dainavo vienas muzikantas, kuris  sudarė visą kapelą. Jis vieną posmelį dainuoja pritardamas bandonija, su kojomis muša bugną. Antrą posmelį groja su triūba pritvirtnta prie bandonijos. Kai užtraukė kupletą pašiepdamas valdžią, žiūrovai palydi džiaugsmingais plojimais. Audringai dėkoja už atliktą numerį. Džiaugsmingais šūksniais prašo pakartoti dar ir dar kartą. Visų veiduose laiminga, pakili nuotaika. O kur dar žirgų lenktynės, dviračių varžybos. O kur dar kiti renginiai, atrakcionai loterijos laukia, kviečia visus festivalio dalyvius prekybininkai, gausybė kioskelių siūlo įvairiausių skanėstų pirkti, ragauti gardumynų. O kas mėgsta išgerti degtinės, vyno ar alaus nors maudykis. Už tat  pilni pakrūmiai voliojasi girtų festivalininkų. Stadijono aikštėje jau iš tolo  girdisi žemaitijos kolūkio ir Platelių sirgaliai triukšmingai šaukė Valio ! bet kuriai komandaiįmušus į vartus kerę. Priešingoje stovykloje girdisi sirgalių švilpimas , nes Plateliai pirmauja 2:0. Žaidžiamas senas, visų užmirštas, žemaitiškas žaidimas' kerė'. Visą dieną nenutrūko festvalyje garsai skambėję. Sklido iš priešingos ežero pusės. Ji mano visą sielą užvaldė. Mažiausias garselis atneštas vėjo, vertė mane giliai susimąstyti. Mintyse lyginau prėjusių metų garsus ir vaizdus, kai dar truputį mačiau. Tada pagautas neapsakomos laimės ir džiaugsmo puldinėjau nuo vieno renginio prie kito. O dabar tik  galėjau guostis  tolimais festivalio garsais ir spėlioti  kas šiuo metu vyksta. Šventėje iš tolo jau girdėti dūdų orkestrų garsai. Jau tur būt prasidėjo spalvingas kaukių paradas. Gal toks kaip pernai, o gal ir gražesnis. Petras nerado sau vietos. Ėjo iš kambario į lauką, iš kiemo vėl į kambarį. Paėmė į  rankas akardeoną, pirštais perbėgo klavišais ir padėjo į šoną. Širdyje nenusakomas maudimas, gerklę gniaužė nematomi šalti pirštai. Ant lovos sėdėdamas užgriebė radijo imtuvą' Sielga'. Staigiu judesiu atsuko garsą. Diktorius pranešė pranešė apie žemaičių festivalį, kuris vyksta  Žematijoje prie Platelių ežero. Nervingu judesiu užsuko garsą, ir piktai pastūmė radiją į šalį. Tarsi čia jis ir būtų visų kalčiausias.  Nes radijo pranešėjas šį rytą paskelbė visai Lietuvai apie žemaitijoje vykstantį  festivalį . Lyg be jo pranešimo nebūtų  senai žinojęs. Giliai susijaudinęs atsistojau ir skubiu žingsniu išėjau į lauką. Čia vėl iš naujo užplūdo skausmingos mintys. Kieme plyšavo garsiakalbiai. Atskirus žodžius, sakinių nuotrupas, buvo galima nesunkiai suprasti. Ptras priėjo prie skersinio, staigiai pašoko, apsuko vilkiuką, išlaužė mešką,  mėgždžiojo beždžionę. Vistiek įkyrios mintys nedavė  ramybės ir toliau lindo ir lindo į galvą. Neberūpėjo, net triušiai ilgiau nestabtelėjo prie jų, net švelnaus kailiuko nepaglostė, kaip darydavo anksčiau, įmetė dobiliukų saują ir nuskubėjo takeliu į kalną, iš aiškiai girdėjo  festivalio šurmulį. Pagrindinę žiūrovų masę talpino tribūnos. Kur scenoje po atviru dangumi sukosi tautiniais rūbais poros. Daugybė saviveiklininikų suvažiavo ne tik iš gretimų rajonų ir miestų atvyko svečių ir iš Klaipėdos, Šiaulių, net latviai sveikino grakščiu šokiu, nacionaline daina. Scenoje nenusileido latviams saviveiklininkai, jaunatvišku šokiu, šventine daina, nuotaikingu jumoru, žemaitiška šnekta. Paskui visi choristai užtraukė bendrą dainą. Plačiai nuskriejo galinga daina, ežero bangelėmis pasiekė ūksmingus , žalias salas, kol garsas atsimušė į tamsų, vėsų mišką, pakilo šakomis aukštyn, lengvai nuplaukė viršūnėmis tolyn  į žydrą dangų, pridengtą lengvais debesėliais. Skubėjo į vakarus palydėti saulelę paibusią virš ežero ir nebežinančiąkur keliauti, kai krintantys dainos žodžiai pasiekė mane. Skausmingai privertė suklusti, smarkiau įtemti klausą. Kad galėčiau atskirti vėjo išdraikytus žodžius, išskirti juos iš tylaus pušų ir eglių ošimo, liepų, beržų, drebulės, paparčių šnabždėjimo, šilų šiurenimo. Motina matydama, kaip aš įtemtai klausausi stovėdamas po klevais, festivalio garsų nerasdamas sau vietos niekur. Mama dar jautriau pergyveno mano skausmą. Ji mokėjo nuslėpti širdyje, o aš  ne. Stengėsi , kaip įmanydama įvairiais būdais mane nuraminti. Nors pati buvo serganti, pačiai  reikėjo švelnewsnio žodžio, užuojautos ir ramybės. Kambaryje stojo tokia tyla ir ramybė. Virš stogo išgirdau vakario blaškomo šakų šniokštimą, vos girdimus ausiai festivalio garsus. Patyliukais, sergančiu balsu motina ramino mane. Petriuk neliūdėk, neimk taip giliai į širdį. Kitais metais bus Antanas parvykęs į namus nebevažiuos tiek toli į Karaliaučių ir Tilžę uždarbiauti. Aš sveikesnė tada  būsiu, nuvažiuosime visi į tą festivalį . Kitais metais pamatysi dar gražiau bus. Prisižiūrėsi iki soties, visokiausių grožybių. Neimk taip giliai į širdį, tiek jau to šį kartą, kap nors apsieis be mudviejų tas festivalis. Jei ne tas dieglys paširdžiuose tikrai būtume nuėję. Gėriau valerijonų lašų, iš vaistinės , provizoriaus išrašytų tablečių, nepadeda nė maž. Ogal , kai šią vasarą nuvyksime į tą Odesą, vėl  praregėsi? Tada vienas pats su dviračiu nulėksi į  festivalį, pamatysi savo akelėmis. Užuomina apie Odesą sugrąžino į tuos laikus , kai dar mačiau. Svajonių ir minčių jūra užvaldė visus jausmus. Aš vėl galėsiu apžergęs dviratį lėkti žaliais laukais, lenktyniauti su pavasario vėjais.

Laimingos mintys vėl  sugrąžino į festivalį, kur buvo uždegtas Joninių laužas. Bene svarbiausias objektas ir buvo Joninių naktį uždegtas didžiulis laužas, toks baisingai didelis, bauginančiai paslaptingas. Kartu traukė prie savęs ilgi ugningi liežuviai. Kilo į dangų šviečiančios kibirkštys, žaižaravo virš medžių rausvi atšvaitai. Blykščiojo, šokinėjo ant žmonių veidų veidų, krūmų, žolės, šviečiančios laužo ugnys mirguliavo, raibuliuojančiame ežero paviršiuje. Lėtai lingavusi ant nurimusių bangelių, apsnūdusio ežero paviršiaus, kol ryškūs atšvaitai blėso, gesdami tirpo ir skendo juodojoje ežero gelmėje. Staiga ryškus laužo blyksnis nušviečia ežero plotą, išplėšia iš  tamsos žmonių judančias figūras. Apie laužą daugybė šešėlių linguoja, šokinėja ištįsta. Sustiprėjus laužo šviesai iš naujo šoka nakties šokį vaiduokliški žmonių šešėliai, bėga šokinėdami ieško paparčio žiedo. Po du šešėlius atsiskiria nuo laužo nutolsta į miško tankmę ieškoti paparčio žiedo. Iš svajonių pasaulio vėl sugrįžau į realų gyvenimą. Į namus ėjau liūdnas, nusiminęs, galvojau apie festivalio linksmybes. Juk galėjau ir aš šiandieną ten būti.Tie žodžiai dar labiau užgavo ir įskaudino mano širdį. Juodoji  tamsa užtvėrė kelią , niekur neleidžia nueiti. Baisiose tamsybėse paskandino mėlyną dangų, tolstančius debesėlius, spindinčią saulę, žalius medžius,  žydinčius sodus , kvepiančias lankas, takelį po kojomis, apkišta nematomais žiedeliais. Viską paslėpė  po didžiausia neperžengiama,  neišmatuojama juodąja tamsa. Tamsos okeanas išplito,   uždengė visą pasulį. Jos nei peržengsi, nei perplauksi. Tamsybė visada kartosis ir kartosis. Kada visą laiką mane persekioja naktis, tada ir juodos mintys į sielą lenda. Sunku jų man atsikratyti.

Jeigu ten Regė festivalyje šoka linksminasi draugių ratelyje, juokauja, linksminasi, džiugiai leidžia laiką. Kodėl pas manęs neatvažiuoja? Juk laiške rašė , kad susitiksime festivalyje. Nu jergutėliau, taip negali ji padaryti, negali taip būti! Ką čia gali žinoti, juk žmogus ne puodelis nepaskambinsi. Ir toliau blogos tamsios mintys neapleido sielos gelmių. Lėtai takeliu leidausi nuo kalno. Po kojomis zirzė bitės, pievoje kvepėjo juodi žiedai. Leidosi bespalvės plaštakės. Už nugaros tolo ir silpo festivalio prislopinti garsai, kurie skaudžiai draskė širdį. Tamsa nesitraukė nė per žingsnį, juodino nelaimingą mano jaunystę. Mano jaunystė nepasidavė  tamsybės žabangoms, priešinosi tamsai kiek  galėjo, stengėsi ją   sučežinti, sumalti į smulkias dulkeles. Kad galėtų, jaunystė kaip nors prasivalyti po kojomis sau šviesesnį kelią. Tada ir aš galėčiau, kaip norintais sutikti savo išrinktąją artimiausią ir geriausią širdžiai brangų ir mielą žmogų, kuri tikriausiai niekuomet ir niekados manęs vieno nepaliks toje tamsiojoje nakty. Aš laukiu jos kiekvieną dieną, kada tiktai pasirodys. Daug reikia mudviem apie gyvenimą  pakalbėti. Galutinai sutarti, kaip mudu toliau gyvensime. Regė kaip nuspręs, taip ir bus. Ir gal duos man galutinį atsakymą.  Taip apie Regę liūdnai begalvojant, beeinant link namų apie savo nelaimingą jaunystę, kaip čia reiks gyventi toliau, gal greitai abudu būsime kartu. Tamsa prasiskleidė užleisdama kelią švisesnėm mintim, nuotaika pasitaisė pragiedrėjo ir prašviesėjo. Iš tolo išgirdau šuns džiaugsmingą viaupsėjimą. Kažkas ateina pažįstamas. Ogi Antanas bepareinąs. Vo kaip gerai- apsidžiaugiau šūktelėjau garsiai laimingas. Valio! Petrai, greičiau eik namo. Skubėk rengtis. Tuojau eisime į festivalį. O kaip gerai, širdis, kad pradėjo spurdėti, kaip sugautas paukštelis. Risčiomis pasileidau namų link, Vo iš kur tu , Antanai, atsiradai pačiu laiku, - apsidžiaugė mama. Parleidu tiesiai iš Kalvarijos šventų atlaidų. Ar daug Kalvarijoje buvo žmonių, nudžiugusi klausinėjo motinėlė. Labai daug ,akys net raibo nuo minios didumo, mamos veidas švytėjo nuo švento pamaldumo. Priėjusi prie Švenčiausios Dievamukos pagarbiai persižegnojo. Skruostus išpuošė sveikas raudonumas, sveikata pagerėjo, matydama laimingą ir linksmą Petriuko veidą. O kaip tu Antanai, ar pėsčias nuėjai  tiek toli į Kalvariją. Je bėntaas nueesi. Nuvažiavome su mašina. Pilni pakeliai buvo milicininkų, inspektorių. Visas mašinas tikrino, vairuotojus tardė, liepė dokumentus parodyti. Kas davė mašiną? Kas Jūs leido važiuoti? O mus išlaipino lauk.  Į Kalvariją nė iš tolo neledo įvažiuoti. Matai,  kokie nelabieji velniai. Praeitą sekmadienį mūsų kunigėlis per pamokslą parapijiečiams sakė:

Valdžia prištaraus, neleis niekam važiuoti į Kalvariją, į tokius šventus ir glaunius atlaidus. Aš , kol gyva būsiu, sakiau ir sakysiu - ta valdžia berazumė, ką ji gali padaryti  prieš Dievaliaus galybę? Kurie norėjo į nieką nežiūrėjo tie ir nuvyko. Jei nebūtų  iš saviškių tokių išverstskūrių, valdžios pakalikų ir šunų, negyniuotų ir neskųstų valdžiai, laisvai visi galėtų be trukdžių važiuoti. Ir taip tiek daug iš visos Lietuvos priplaukė maldininkų. Mūsų buvęs giminaitis, Alsėdiškis įgaliotinis, kaip šuo patrakęs  puolė ant manęs.

Kodėl ne festivalyje, ką čia veiksi su tom davatkom? Mane apėmė toks pyktis pasiutau ne juokais.

Soski, a soski pirma nusišluostyk  pieną nuo lūpų, tada galėsi mane mokyti, kaip gyventi. Aš tave kaip karvašūdį išdrėbsiu iš giminės. Mums tokių nusprogų ir soskių niekam nereikia, kad darytų visai giminei gėdą. Visi vyrai juoktis pradėjo, pliaukšnodami man per petį. Gerai, Antanai tropnas vyras esi. Įgaliotinis, kad niekaip negalėjo įkąsti nukoręs galvą kaip vilkas nutįsino per avietyną. Tokių smorglinių mažiau būtų, tąsyk ir mes gyventume geriau. Kad būtumi mačiusi, o tų lengvųjų mašinėlių neapsakoma daugybė, pilni laukai pristatyta. Nuo vieno pažiūrėjimo akys  raibsta. O tų žmonių jūra nuplaukė , nubangavo - minia pačiupo mane ėmė nešti kaip pūkelį. Apėmė visus pakili šventinė nuotaika. Veidai švytėjo, akys džiaugsmingai spindėjo. O tų žmonių minių minios. Visų rankose gėlės, nešė žvakes, kryžius, vėliavas, šventųjų paveikslus. Nuotaika visų šventiškai pakili. Rankose maldaknygės, visi tiktai meldžiasi, gieda kalnus. Patrūbočiai  kai užgrojo, jiem choras pritarė, sugaudė vargonai, suskambo varpai, užgiedojo vyskupas , jam pritarė daugybė kunigų. Mano dūšią pagavo šventos giesmės žodžiai. Pakilau virš  žmonių galvų, lekiu lengvas kaip pūkelis, apačioje banguoja giedančių jūra. Aplink bažnyčios bokštą skraido balti angeliukai. Kai papūtė trūbininkai, užtraukė giedoriai, dūšia mano lengva lekia su baltais debesėliais į  žemaičių kalvariją, labai glaunius ir šventus  atlaidus. Baigiantis ir skystant festivalio šventei, po medžiais krūmuose, eglynuose, vos ne po kiekvienu karklynu sklido girtų alasas, triukšmas didėjo šurmulys. Dauguma tam ir atvažiavo, kad galėtų susitikti kaimyną, pažįstamą, draugą, ar giminaitį senai matytą. Visi pirko degtinę, alų, kvietė į kompaniją išgerti, paplepėti, pasižmonėti pabendrauti , pasidalinti festivalio įspūdžiais. Festivalyje ką matė, ką girdėjo, su kuo susitiko giminaitį, bičiulį ar vseną pažįstamą. O komunistų partijos pagrindinis tikslas buvo ideologiškai apdoroti savo liadį, ir todėl organizavo tuo pačiu metu žemaičių festivalį, kad jaunuomenė ir tarybinė liaudis negalėtų nuvykti į šventus Kalvarijos atlaidus pasisemti dvasinės stiprybės, kad netikėtų artimo meile,  humanizmo idėjomis, norėjo ištrinti iš žmonių atminties, meile artimui, aukščiausiam Dievui , kad protai sustabarėtų, kad tik vykdytų penkmečio planus. Jungtinis choras užtraukė dainą. Šlovė brangiąjai komunistų partijai ir vyriausybei! Garsiakalbiai rėkavo plyšavo visa gerkle. Pritilęs miškas antrino įkyrius dainos žodžius, šventinė nuotaika išnyko. Ją sugadino niekam nereikalinga priespaudą ir vergovę garbinanti daina. Liūdnos mintys pamažu  skverbėsi į sielą. Šventinė festivalio nuotaika tirpo ir blėso, sklaidėsi tuščiais laukais ir miškais. Medžiuose skambantys paukščių balsai, kvepiantys žolynai  sugrąžino į naturalaus gyvenimo būseną. Na Algimantai, ką gera besugalvojai, ar jau važiuosi namo - užklausė Aleksandras. Algimantai nebūk pasiūtęs , biese vienas, kaip gali namo važiuoti tokią šventą dieną. Ar nežinai ? prižadėjo atvažiuoti aklieji  muzikantai, gal nežinai? Žinau kaip nežinosi. Mano sesutė susirašinėja su vienu muzikantu iš Kauno. Laiške rašė,  kad tikrai atvažiuos. Dabar jis negali čia atvykti , nes neturi su kuo atvažiuoti. Kai Antanas grįš iš Kalvarijos, tikriausiai su muzikantais pribūs. Tiek ilgai dar nesirodo, turbūt dar negrįžo Antanas. Jis prieš vykdamas į Kalvariją manęs prašė, jei ilgai užtrukčiau atlaiduose ,tada tu nuvažiuok ir parvežk Petrą. Taip reiks ir padaryti. Tuoj šoku į mašiną ir lekiu. Eik tu biese viens, nu fainai bus - apsidžiaugė Aleksandras. Tą aš tau galiu gerai užgarantuoti. Antanas kiekvienais metais taip daro. Kaip jis taip suspėja žemaitijos Kalvarijoje dūšią atgaivina, paskui kaip naujai atgimęs, sielą nusiplovęs atlaiduose, festivalyje sveiką, žvalų kūną pramankština, trypia gegužinėje. Toks tropnus vaikis yra  Antanas, tokių reikia su žyburiu paieškoti. Žinoma, kad reikia pritaria Aleksandras. Juk galėjom ir mes nuvykti į Kalvarijos atlaidus. Su kuo nuvažiuosi,  pėsčias nenueisi, jeigu kolchozo pirmininkas nedavė mašinos? Mat koks žaltys tas kolchozo  pirmininkas. Toks , toks jis jau yra.  O norinčių važiuoti didelis šmots buvo.  Pirmininkas visus tik šnekino, ragino, prašė važiuoti į festivalį. Nedideliai kas te norėjo važiuoti. Praeitais metais jau buvome, tą patį  kiekvieną metą rodo, visiems įkyrėjo iki kaulo, todėl daug kas ir nevažiavo. Nieko Algimantėli nepašiksi, kokia valdžia tokia ir tvarka. Juk jie tyčia taip ir daro, Kalvarijos dieną suorganizuoja žemaičių festivalį,  kad jaunuomenė negalėtų nuvykti į  Kalvariją, taip visus ir mulkina. Taip vyrams besišnekučiuojant festivalis skydo, tuštėjo. Visi jau ruošiasi važiuoti namo. Būriuojasi apie mašinas, kraunasi daiktus, šurmuliuoja, ieško savų,  pažįstamų.  Ką jie ten dainuoja, nė velnis negali suprasti. Juk festivalis pasibaigė, tribūnos ištuštėjo, niekas nebenori klausytis jų tos liorlalynės.

Aleksandrai,  einam visiems pasakyti, kad pasiliktų gegužinėje,niekur nevažiuotų. Aš jau daug kam iš anksto pasakiau, manęs prašė sesutė, kad pasakyčiau pažįstamiems, draugams. Tuoj neužilgo bus mūsų gegužinė.  Matai , Aleksandrai, kaip aikštė tuštėja. Tegul tik greičiau festivalininkai šutina namo, palaisvina tribūną mūsų muzikantams. Susėdęs ant žolyno didelis linksmo jaunimo  būrys galando liežuvius, juokavo , šposavo, čydijosi iš choristų, liepė ir ragino baigti lermuoti ir tap visiems ausis išūžė per dieną tie garsiakalbiai. Priėjęs  Algimantas prie linksmo jaunimo būrio, tvirtai visiems pareiškė. Greit  prasidės gegužinė. Tuoj pat lekiu ir atvešiu muzikantus. Piktai sulojo šunatis. Į kiemą įburzgė sunkvežimis. Bistriai  per duris puoliau laukan. Pilna mašina klegėjo, garsiais, žvaliais ir linksmais balsais jaunuomenė. Iš linksmų mergikių juoko, nuotaikingo šūkavimo, - išgirdau Regės balsą. Iš džiaugsmo širdis apmirė. Ot, kaip gerai, matai kokia gera, neužmiršo manęs. Stovėjau , kaip stabo ištiktas vietoje. Ir klausiausi į triukšmą, kas čia tokie atvažiavo. Klegančiais balsais,  džiūgaujančių mergikių būrys, apstojo glaudžiu ratu. Pirmoji pačiupo mano ranką Regė.

Labas, Petrai, labas. Visas kūnas nutirpo iš džiaugsmo ir laimės . Puolė sveikintis Regės seserys:Birutė, Jadvyga  , Zita, Irena. Tapšnojo per petį  pusbroliai Rimas, Povilas , Zenonas, Edis. O Regės brolatis nepasiekdamas rankos prasiskleidė pro seseris, trenkė, kaip su kultuve per petį.

Sveikas Petrai.  Atvažiavau tavęs parsivežti į gegužinę. Susipažink ir su mano mergike, į mano ranką Vytas  įdėjo Audros ranką. Ji  yra atvykusi  iš Žemaičio Naumiesčio.Labas, labas būsim gerai pažįstami, suspaudžiau mažą rankelę. Greičiau lekiam į festivalį, jau ten visi nekantraudami muzikantų laukia. Tiktai sgrebniau susimesk, tuoj lipam į sunkvežimį ir važiuojam. Ten jie laukia ir nesulaukia mūsų. Paskui mane keiks , kad suvėlavome . Po didelio džiaugsmo, atgavau žadą. Bėgu į trobą, reikia pasiimti akardeoną. Reginėle greičiau lekiam į trobą, aš labai noriu tave parodyti savo motinėlei. Privirto pilna troba jaunimo. Skambėjo linksmas juokas, klegėjimas. Visų pakili nuotaika.

Mama štai mano gražioji mergikė. Taip šūktelėjęs puoliau į kitą kambarį, pasigrobiau akardeoną. Antanas čiupo bugną, klegėdami išvirtome per duris lauk. Glauniausias mūsų griežikas buvo Bagdonas Vladas, kilimo nuo Platelių. Jis pasiėmė triūbą. Petrai paragino mane, sumetam vieną maršą, tavo gimtiesiems nomeliams,ir gerąjai motušėlei, kol visi sušokinės į mašiną. Gerai , gerai galime užleisti. Labai gerai , nors kad tu Vladai atlėkei ir kartu atsivežei draugelį Juozą muzikantą. Bus labai gerai, gegužinėje ir mumis pavaduos. Labai gerai Vladai, kad moki  ne tik groti, bet ir skombiai , gražiai padainuoti, tada ir man bus geriau, galėsiu su Rege linksmai pasišokti. Antanas būgną pamuš, o tu pagrosi , nebūs jokios bėdos. Kai užleidome smagų maršą, pripuolusi motinalė man į ausį šaukė?

Petri, katra tavoji  buvo, aš nebesupratau. Visos seserikės apsikabino mane iš visų ousių, tokios visos gražios, jaunosm meilios, liknos kaip liepaitės. Aš ir nebesupratau, katra tavoji. Žiūrėk, mama žiūrėk ji ten mašinoje sėdi. Ta , kuri garsiau šaukia, ragina greičiau važiuoti į gegužinę. Ten šimtą kartą didesnis būrys laukia nesulaukia muzikantų. Pabaigę maršą instrumentus padavėme į ištiestas rankas. Ptys sušokome į sunkvežimį. Ontuons smarkiai trenkė į būgną ir garsiai sušuko?

Išleistuvių maršą, mašina pajudėjo. Motinėle visą laiką mojavo ranka išleisdama jaunystę į laimingą gyvenimą. Švytėjo laimingas jos veidas, taip skaisčiai, kaip užtekanti saulelė švitėjo. Jos širdis džiūgavo, kad jauniausias sėnus Petras surado ir nusiskynė tokią nuostabią laukų gėlę, kuri nuostabiai žydi ir kvepia,  apsvaigina sūnaus jauną galvą. Tegul jie būna laimingi, jauni ir gražūs. Tada mano sūnui nebereiks gyventi tamsoje. Kad jiems visą laiką šviestų laimės ir meilės skaisti saulutė, tada ir jo gyvenimas bus laimingesnis, lengvesnis ir šviesesnis. Mšina skubėjo per žalią girią, kaip eiklus žirgas, pasišokinėdama per duobėtą kelią. Vėjo greičiu nešė jaunystę  į plačius gyvenimo kelius ir vieškelius. Už borto šniokštė lieknos pušys ir eglės. Linksmai mojavo skarotomis šakomis, ir motinėlė mojavo skarele , išlydėdama jaunus sūnus į tolimą gyvenimo kelią. Ji taip prisiminė ir savo jaunystę, kuri jau niekad  nebesugrįš. Ošdamas miškas artėjo prie ramiai bangelėmis mirguliuojančio, skaidraus ežero žalių krantų. Antanas nenustygo vietoje, kaip koks vadas ir organizatorius, muzikantus, mergužėles ragino užplėšti trankią gražią dainą. Ir užvedė aukštu balsu:

Ant melsvo ežero bangų, laivelis suposi ant irklų.... Jam šokosi pritarti linksmų mergikių skambūs balsai. Muzikantai irgi nesnaudė. Turavojo visais instrumentais, dainuškininkams  pritardami. Vedė Regė, skardžiu balseliu antrą posmelį.

Tu ją myluok ir ją būčiuok, o man vis naujus skausmus duok.  Užlėkus mašinai ant stataus kalno suspindėjo, subangavo priešais ežero mirguliuojantis toliai. Galinga daina išsiveržusi išsiveržusi iš jaunų krūtinių, kaip armotos trenksmas plačiai nuskriejo, nubangavo per ežero plotį.  Aidas atbangavo atsimušęs į gegužinės kalną, kur jau laukė ištroškusi minia geros, linksmos, nuotaikingos muzikos.  Mašina čiaudėdama, pukšėdama ant kalno viršaus, užgeso variklis ir sustojo. Visi nustebome išgirdę iš priešingo kranto dainos žodžius:

Ne, ne nereikia ašarų, kai nuo medžių gailios rasos kris, mylimasis vėl sugrįš. Taip aiškiai atskriejo dainos žodžiai. Kažkuri Regės sesutė pusbalsiu pritarė:

Tai ir mylimas sugrįš.

Vyrai nepasiduokime dainuškininkams,- sušuko Vladas. Papūtė triūbą taip smarkiai , net septynis kartus miškingi krantai atkartojo aidą. Taip susišnekėjome  su priešingu krantu, triūbos garsas tarsi koks šauklys nešė gerąją žinią, muzikantų belaukantiems.

Priešingas krantas pritilo. Klausėsi muzikantų grojimo, mūsų skambių žemaitiškų dainų. Algimantas bekrapštinėdamas variklį užplėšė visa gerkle garsiai naują dainą:

Palinko lepa šalia kelio, pravirko motina sena!

Visi važiavusieji sunkvežimyje net pašoko nuo suolų, sustojo petys į petį, kad geriau girdėtų dainos žodžius.

Žali laukai, siūbuojantys miškai ir aukšti kalneliai atkartojo.

Sūneli, Tėvynė tave šaukia ir vėl bus laisva Lietuva.

Šekit, pasiimkit klausykitės Lietuvos  išdavikai ir pavergėjai ! Žinokitės, ką mes norime dainos žodžiais  jiems pasakyti. Tuos žodžius dar kartą mintyse visi kartojo, dair trenkė snos žodžiams pritardami. Po audringos patriotinės dainos visi pritilo. Sukluso laukdami, ką kitas krantas uždainuos. Vyrai klausykitės, jie mūsų dainą traukia,- džiaugsmingai sušuko Antanas ir trenkė su bumbuluį kabinos viršų.

Vaidai, ar girdi tavo dainą dainuoja gegužinėje jaunuomenėnė? Algimantas jiems pritardamas įjungė mašinos signalą, Vladas užkaukino triuba, tarsi sirenos kauksmas ragino jaunimą pabusti iš gilios priespaudos ir priešintis jai nors patriotine daina. Aš plėšiau su akardeonu, o Antanas iš visos jėgos talžė būgną. Mergaalioikės su vaikiukais visa gerkle klykė- Valio, Valio! Ir taip šaukdami ir rėkdami su pakilia šventine nuotaika, triūbindami ir grodami perlėkėme miestelį, pasukome link ežero į gegužinę. Prie pat estrados buvo uždarytas kelias, stovėjo Alsėdiškis įgaliotinis Povilas su draugovininkais. Sustabdė mašiną, toliau mums neleido važiuoti.  Ant kelio, isižergęs, mosikuodamas rankomis, skerečiojosi Povilas. Mosikavo, rode, kad čia negalima važiuoti. Neklausysite - bus atimtos teisės. Antanas pašoko, atsistojęs visu ūgiu, mosavo palei nosį su būgno makačiolu.

Ak, tu , žalty veins, tep greta suspieje parliektė  iš kalvarėjės . Tėn kap partakes šou poldinieje ont žmuoniū naleda mašinuom įvažioutė. Vo daba čė poli ont vėršaus. Traukis soski iš kelė, vo ka dousu par krame so tou  goziu , nuspruoksi čė pat vėituo.

Bėnk, bėnk  Zabėti mondravuotė, pamėgink tėktas pėrštelio pakošintė moni. Gretaa siesi tris metelius už milicijos pareigūną įžeidėmą. Liug  to na pareigūns esi ,kap šou tik veizi kami š pasalū įkostė. Staigiai  pašoko iš vietos Aleksandras. Faraone tu prakeiktas, o kodėl šiandiena Plungės pirmasis sekretorius, per žmonių minią važiavo su 'Volga' įsijungęs signalą,tai  per tiltelį susidarė didžiulis žmonių kamštis, vos vaikų nesuvažinėjo, nes spėjo tėvai į rankas paimti. Matai jam tai galima važiuoti ant žmonių, o mums į festivalį negalima. Algimantai neklausyk to durniaus, įjunk signalą, duok gazo, maunam tiesiai į gegužinę. Algimantas nieko nelaukdamas užmetė žibalo, kaip vėjas įūžė į aikštės vidurį. Jaunimas didžiuliais būriais pasitiko muzikantus. Mumis ant rankų iškėlę nunešė tiesiai į sceną.

No, Petrai ,Antanai- prašneko susijaudinęs Vladas, gausime parodyti iš dūšės , kaip mokame ir sugebame linksminti jaunuomenę.

Linksma gegužinė prasidėjo

Petrai, kad taip gražiai publika mus širdingai sutiko, mumis įpareigojo  už svetingumą, atsidėkoti kuo gražesniu, linksmesniu, geresniu grojimu. Stengėmės iš paskutiniųjų jėgų, be to Vladas Bagdonas kišenėje žodžio  neieškojo. Kada jis grodavo vestuvėse, krikštynose, išleistuvėse ar kituose susibūrimuose, jis rėždavo šmaikštų jumorą. Akimirksniu sukurdavo kupletus, pašmaikštavimus, pritardamas akardeonu, pašiepdamas vieną ar kitą vestuvininką. Jaunimas krisdavo iš juoko. Jo ausis pasiekdavo.

Pakartoti, pakartoti dar kartą pakartoti.

Nu Vladeli dabar ir čia Gegužinėje turėsi parodyti ,kaip moki linksminti publiką. Žemaitis ėlga nešnek, reks ir būs , tiktas bistriau imk akardeoną rėšim smagią Tado Blindos vestuvinę polka. Nuskambėjus pirmiesiems akordams, jaunimas puolė rinktis mergikes. Kad pasileis trypti į astrados grindis, net scena drebėjo nuo šokėjų tripimo, lingavosi kartu su muzikantais.Pasibaigus polkai linksmas          linksmas jaunimo būrys apstojo ratu. Nu puikiai surėžėte muzikantėliai. Toliau bus dar linksmiau, - atrrėžė Vladas. Užgriešime naujausių, protingiausių ir populiariausių šokių. Tokių Jūs dar nesate nei girdėję kokius Amerikoje šoka. Jumis irgi reiks tikriausiai pamokyti, kaip reikia šokti, tvistą, šeiką,  bugį, rokenrolą. Tai nieko čia mandraus near. Keliais žodžiais aš galiu nusakyti, kaip reiks šokti naują šokį. Du šokėjai  sustojate viens pries kitą. Taip ir spardotės, trypiate visa laiką kaip du ožiai. Tiktais badytis nereikia. Cha, cha, cha nuskambėjo griausmingas juokas , kurį dabar šokas. O jeigu norėsite patį naujausią šokį pašokti , kurį dabar šoka visi  Lietuvoje, gausite prašyti akordionisto, jis jus išmokys ir parodys. Jis moka ne tik groti , bet  spardytis kaip karvė ant ledo.

Vladai , baik laidyti liežuvį. Pirmiausia reikia savo lietuviškus šokis išmokti pašokti , kuriuos šoko mūsų senoliai. Šiandien jaunimas jau baigia juos užmiršti. Nu Petrai , einam pašokti, paklausė Reginėlė .

Einam,einam labai gerai būtų pašokti.

Matai pati, kad negaliu eiti šokti. Jog tas velnio išpera Vladas, liepė man groti. Nepaima akardeono ir nepakeičia manęs. Ar jis moka ir su akardeonu groti? Ką jis nemoka. Ką paima į rankas su tuo ir groja, tiktais nežinau ar su katinu moka groti. Chi, chi , chi,cha, cha , cha nusijuokė mergikės. - Nu ir šaunų draugą turi.  -Neblogai būtų , jeiguimtų ir pagrotų už  mane. Po trumpos pertraukėlės Vladas Bagdonas pūtė garsiai triūbą , skambėjo akardeonas, Antanas mušė būgną iš peties. Jaunimas trypė, šoko, net grindys bildėjo. Kiti vaikinai , kurie nešoko, susibūrė į kuprtas. Dūmą pūtė, rodą braukė, dalinosi festivalio ir gegužinės įspūdžiais. Ant drąsos ir apšilimo čerką maukė. Kokia graži muzika - visi kalbėjo. Dar labiau  visiems pakėlė nuotaiką ir gerą ūpą. Iš visų krūtinių veržėsi daina, jaunystė, entuziazmas ir jėga, jei galėtų ant savo pečių kalnus pakelti ir nunešti. Plateliškis Vladas Bagdonas užvedė galingu bosu, liūdną patriotinę dainą.

Kur tas dulkėtas traukinys, taip toli iškeliavo. Palikęs tėvyškės laukus ir pievas, kur žaliavo. Tada okupantai tautos brandžiausią ir nuostabiausą žiedą išvežė geležinkelio bėgiais į Sibiro platybes. Dabar dalis jaunų sūnų skaudžiai aitrina savo jaunas širdis su daina. Kaitino protą, ugdė meilę, grožį, ir patriotizmą gimtiesiems Lietuvos laukams ir miškams, bočių išminčiai ir kariningumui. Aš begrodamas nieko daugiau negalvoju. Kaip čia reikėtų nustoti groti, kad tik Vladislavas greičiau pakeistų mane. O aš tada galėčiau su Rege pašokti. Per tą grojimą dorai net žodžiu negalėjau persimesti. O kaip aš jos pasiilgau, kaip norėčiau nors švelnų jos balselį išgirsti, klausytis ir klausytis. Šiuo metu visi šokiai eina tik ant biso. Pakartoti, pakartoti. Aš  jau bandau, kaip nors nebegroti, o Vladas vėl  tribina ir triūbina. Juk vieną šokį galima visą valandą groti. Galima ir sutrumpinti iki penkių minučių. Į galvą atėjo  išganinga mintis. Aš grosiu, bet niekas nešoks, nes nemokės šokti . Paskelbiau garsiai- mergikių vyliotinis. Grodeamas dar uždainavau. Šeik, šeik, šeik, a jau bėnks grajytė, musietas jau lėip nomėi etė už nugaros išgirdau vyrukų kalbą. Petri, kon čia dėrbi bėnk durnavuotė , nepatenkintas sudūdeno Vladas. Už tad imk  akardeoną ir pagrok už mane, lig senai žadėjai, aš noriu bėgti į aikštę sušokti, juk tu gerai žinai, kad aš noriu nors vieną šokelį  pašokti su savo mergike. Nu jau gerai, gerai eik ir šok, kad taip jau nori. Tiktais žinok ilgai aš negrosiu už tave. Pašokau iš vietos , atsistojau, žvalgiausi , kieno čia paklausti, gal matote kur yra Regė. Net nepradėjus Vladui groti, išgirdau Regės balsą. Petrai einam greičiau šokti ir tėškė savo ranką į mano delną. Ar tavo  draugas nemeluoja, tikrai moki naujoviškų šokių šokti.

Moku, moku, kaip nemokėsi. Oiš kur tu išmokai. Internate per fizinio lavinimo pamokas mokytoja išmokino. O man ar parodysi?

Žinoma,kad  išmokinsiu, tik einam greičiau į aikštę, ten ir pašoksime. Pradėjau mokyti, rodyti letkę, strykčiojau kaip varlė, taip ir mokinau , kaip mane buvo mokinę. Čia nieko mandraus nėra, pamatei  vieną kartą , kaip šoka ir greitai išmoksime. Regė pakvietė  seserikes, atbėgo Vytauto  užpalio dukros Remigutė ir Virgutė, joms tikrai buvo ne naujiena, nes jos buvo į festivalį atvykusios iš Vilniaus. Jos netgi pačios, gerai  mokėjo šokti, net seserikes pamokino. Jos man net padėjo mokinti šokti gegužinės jaunimą, nes puikiai pačios šoko. Atbėgo Vytas su Audra. Atšoliavo Aleksandras su panele. Visi susikibome rankomis, padarėme ratelį. Aš pradėjau dainuoti letkio melodiją. Tiems kraštams naujoviški  'letkojanka' buvo didelė naqujiena. Strykt, strykt penketas varlių, strykt, strykt šoka rateliu. Labai visiems patiko naujoviškas šokis. Visi gegužinės dalyviai žiūrėjo ir stebėjo, koks tas šokis, kaip reikia jį šokti. O kada pamatė , tuoj ir suprato. Nieko mandraus čia nėra, tas šokis lengvai išmokstamas. Visi su didžiausiu užsidegimu ir pakilia nuotaika visa vakarą tik letki ir tešoko. Savyje pagalvojau, truputį, net išsigandau. Nuo tokio galingo  ir stipraus, pagal taktą į grindis trypimo, gal ėjo nejuokais, net įlūžti. Įtartinai siūbavo ir traškėjo scena. Per tiltą žygiuojant kareiviams, liepė sumaišyti  žingsnių ritmą. Vienu ritmu negalima žygiuoti, nes įsisiūbuoja tiltas.  Gerai darote,  pamaniau. Ženkite drąsiau ir tvirčiau. Ateityje  Lietuvai gal prireiks kariško muštro. Labai gerai, kad nors šiandieną dar tebeskamba iš jaunų krūtinių paleista Lietuvos partizano, karo žygio daina. Nors už keliolikos kilometrų yra įrengta Rusų raketinė bazė  su atominėmis galvutėmis. Jų galybė bejėgė prieš patriotinę tautos dainą ir dvasią. Jokiais naujausiais  ginklais bei lazeriais nepagaus ir nesunaikins per ežerus, laukus, miškus ir kalnelius iš jaunų krūtinių išsiveržusi tautos patriotizmą ,žadinanti ir kelianti  pabusti, pakilti visu ūgiu. Kovoti  už laisvos Lietuvos atgimimą, daina ragina prisiminti senovės istoriją, atgaivinti didingus Lietuvos žygius. Gegužinė skambėjo visu savo didumu ir grožiu. Matai,   Petrai,  kad visi tik 'Letki' tenori šokti. O man irgi gerai, kad taip ilgai jie šoka  letkojanką.

Einam pas Vladą, tu jam pasakysi, tavim jis labiau patikės. Sakyk  Petras tebemokina šokti letki , aš dar neišmokau . Taip mes jį apgausime. Mudu tada galėsime šokti ir šokti. Pasakyk seserikėms, kad jos tą patį sakytų. O Antaną aš jau senai paprašiau, kad nesakytų Vladui . Ką jau ką, kad Vladas nešoka, o groti jau tikrai moka. Jis net inprovizuoja, bando kurti muziką, tikrai iš jo išaugs būsimas kompozitorius. Petrai, ateik greičiau groti, bene jau kokį dešimtą kartą kviečia.  Ką čia bepadarysi, nors labai  nenorėjau eiti groti, bet spyriodamasis, vidsdėlto nuėjau. Regė privedė prie Vlado paėmiau akardeoną ir grojome letkajanką. Su triūba , dar puikiau, dar gražiau skambėjo, visas paežerys. Nubėgo, nuraibuliavo muzikos garsai melsvomis ežero bangelėmis. Gegužinė įsisiūbavo visa jėga ir smarkumu. Jaunystė išsiveržusi iš jaunų, linksmų krūtinių džiūgavo, aplinka visa kvatojo, juokėsi, dainavo, šoko, trypė nenustygo savo kailyje. Įsiveržusi į laisvę, į ateitį, į gyvenimo nepatirtus jausmus ir plačius kelius. Jaunimas aikštėje kleketavo, džiūgavo ir skriejo velnišku greičiu.

Netikėtai, kaip iš po žemės prieš muzikantus išdygo Alsėdiškis įgaliotinis. Bėnkit vėina sykį grajytė, jau senee po dvylikas. A na matuot koris laiks. Senee jau bovau ispiejės Ontuona, kad bėngtu tas lermas. Klausyk tu, tvarkos gadintojau, kietai atrėžiau krūtinę atstatęs su visu akardeonu. Kiek mes norėsim tiek mes šoksim ir grosim. Čia pas manęs yra griežta tvarka. Aš jos taip laikaus ir prižiūriu, kad degtinės nevirtų, nesivaliotų girti pagrioviais. Turbūt pats esi akis užsipylęs su degtine, jeigu nematai girtų festivalininkų. Ten eik ir pasižiūrėk, pilni pakrūmiai guli prisigėrę ruginės, uniformuoti tavo tvarkdariai. Ką su jais jau bepadarysi, truputį padaugino, o koks oras buvo karštas, pavargo būdėdami. Nu ir kas čia tokio, truputį pakrito pailsėti. Chi,chi, cha, cha, linksmai nusijuokė mergikės, apstojusios muzikantus glaudžiu ratu, kad įgaliotinis neprieitų arčiau mūsų. Baikit, baikit, šaipytis, vaipytis aš vistiek neleisiu groti, nutrauksiu tą jūsų savavališką organizuotą gegužinę. Jau visiems Plateliams su savo triukšmavimu neleidžiat miegoti. Be to nemiegoję rytoj iš pat ryto turės eiti į kolūkį dirbti.

Žiūrėkit, žiūrėkit koks kolchozninkas skerečiuojasi, panašus esi į juos. Galėsi už juos ir eiti į tą savo kolūkį. Vyrai ateikit, įsiutęs pakvietė savo draugovininkus. Jeigu neklausot manęs, atimam muzikas ir nešam į mašiną. Viskas vyko greitai ir netikėtai, kad mes nespėjome gerai, net susiorentuoti. Povilis stiprių mostų nubloškė pries mane stovėjusias reges seseris. Draugovininkai išgirdę komandą, kaip šunys puolė draskyti bejėgį auką. Man nuo pečių nuplėšė akardeoną, Vladui per jėgą išplėšė triūbą, pagrobė būgną ir pasileido risčiomis prie mašinos. Man po kojomis pasimaišė būgnui mušti guzis. Stvėriau į rankas ir pasileidau pagal akardeono garsus. Bėgo balsus prispaudęs, žvygino instrumentą. Man buvo geras švyturys orentuotis, kur bėgti. Priešais ūžė užvestą mašina. Perpykęs visas išraudęs rėkiau visa gerkle. Sulaužysi, sudraskysi mano akardeoną, su kuo aš gegužinėje grosiu. Palik, pabaisa, mano instrumentą. Iš paskos bėgo man į pagalbą persigandusių, garsiai rėkiančių mergikių būrys. Kur jie dingo? Greičiau kvieskite vyrus: Antaną, Algimantą, Aleksandrą šaukite į pagalbą gegužininkus muzikos instrumentų gelbėti. Tarp bėgančių atstumas kas akimirką trumpėjo. Už kelių žingsių garsiai čirškė mano akardeonas. Dar truputėlį pastangų tuoj, tuoj sučiupsiu savo brangiausią daiktą. Dar akimirką, sekundėlę, akardeonas bus mano rankuose. Įgaliotinis pribėgęs prie mašinos durelių sustojo. Išsibėgėjas griuvau ant viršaus, į glėbį apkabindamas savo brangiausią turtą instrumentą. Stiprus smūgis per galvą, akardeonas išslydo iš rankų, griuvau tuščiomis rankomis šalia mašinos ant žemės. Pakėliau galvą, dundanti žemė, visa aplinka, dangus nuo bėgančių žingsniu, visi rėkiantys garsai siūbčiojo ir sukosi ratu. Į pagalbą milžino žingsniais skubėjo Algimantas. Tarsi kūjus iškėlęs virš galvos mosavo kumčiais. Iš visų galių skubėjo, kad nuleistų ant nedorelių galvos smūgius. Nė per žingsnį neatsilikdami įkandin šuoliavo pykčio ir neapykantos perkreiptais veidais Antanas su Aleksandru. Kumščiai kietai sugniaužti, tuoj, tuoj rankos bus paleistos į darbą. Po kelių laukimo akimirkų visa žemė, aplinka dundėjo ir aimanavo nuo artėjančių žingsnių. Oras skambėjo nuo įsiutūsių riksmų, šauksmų ir keiksmų. Nu žalty aš tau dabar parodysiu, greitai papulsi į mano rankeles. Tuoj žinosi, kaip mano seserikes stumdyti, tuoj paragausi mano kumščių skonį. Algimantas bėgdamas mosuoja kumščiais, pakelia, nuleidžia, nori įsitikinti jų stiprumą ir galingumą. Laikykite , pajudėjo, važiuoja mašina, suriko daug balsų. Greičiau pulkite už priekio, laikykite! Tą pačią akimirką, kietų vyrų kumščiai atsimušė į kieto metalo paviršių. Mašina kaukė sužeisto žveries balsu, versdama dūmų kamuolius, stengėsi ištrūkti į laisvę. Antanas, Rimantas, Algimantas, Aleksandras Žalys įsirėžę priekyje laikė mašiną. Prišokęs Algimantas savo galingomis rankomis kilstelėjo mašinos galą. Ratai ėmė suktis ore, neliesdami žemės paviršiaus. Už kelių sekundžių daug rankų sugriebė už gerklės žmonių sukurtai pabaisai, kuri mirties agonijoje iš paskutinių jėgų leido paskutinę savo dvasią. Skleidė šlykščių dūmų kamuolius. Kiek įmanydama spardėsi užpakaliniais ratais. Taip norėjo pasiekti žemės paviršių ir ištrūkti iš stiprių vyrų rankų, kad išvengtų užtarnauto atpildo ir keršto. Mašinos galas pakilo iki juosmens. Vienu metu sutartinai įsiveržė daug balsų. Nešame į ežerą ir nuskandiname. Mašiną apstojo ratu jaunų, sveikų vyrų. Susispaudė toks glaudus ratas, kad kitiems nebuvo kur rankų priliesti. Ir taip čiaudant ugnimi ir dūmais pabaisa pajudėjo link ežero kuris buvo visai netoliese už keliolikos metrų. Gegužininkų kolona patraukė iš paskos. Kai visi priėjo ežerą- sustojo.

Klausyti mano komandos,- riktelėjo Antanas, įsiūbuojame ir tėškiame į ežerą. Skaičiuoju iki 3-iejų.- Viens, du, trys. Visų rankos vienu metu pasileido. Mašina, padariusi lanką, pliumptelėjo į vandenį. Gaila, kad buvo visai negilu, vos ratus apsėmė. Prišokę keli vyrukai , stūmė gilyn nuo kranto. Mašinoje sedėjo keleiviai iš tos baimės, net kelnes pristūmė . Pro langus sklido pristumtų kelnių smarvė.Audrngus įvykius, per didžiulę sumaištį atgavau pusiausvyrą, sugrįžo blaivus protas. Aleksandrai, nestumkit į gelmę mašinos. Mano akardeonas nuskęs, - riktelėjau draugams. Skenduoliams atsirado išgalinga viltis. Visi gegužinės dalyviai, stovėjo ant tiltelio kuris į ežero gelmę ir stebėjo visus įvykius. Tarp savęs karštai ginčiojosi, šnekėjo ir komentavo. Prasivėrė mašinos durys. Visų veidai išbalę. Baisingai persigandę šoko iš mašinos į vandenį. Taškydamiesi ir skubėdami brido į gelmę. Čia buvo visai negilu, sėmė tiktai juosmenį. Kai įšoko į vandenį Alsėdiškis įgaliotinis, skubėjo ir stengėsi pasprukti nuo įsiūtusių, pykčio perkraiptais veidais gegužinės dalyvių, taip stengėsi išnešti sveiką kailį. Antanas stovėjo ant tiltelio prie pat mašinos durų. Kai išlindo pro duris galva, spėjo sučiupti už pakarpos. Nu tu suski vienas, aš tau dabar parodysiu. Tu žalty, žinosi, kaip mano brolį mušti. Įgaliotinį užsitempė ant tilteio, su kita ranka stipriai suėmė už kelnių krėtės ir taip įlinguodamas ir mosuodamas, kaip kokį pelų maišą, riščiomis nubėgo tilteliu į gelmę, smarkiai įsiūbavo ir tėškė į ežero vidurį. Bus neprasta unguriams šviežyna. Kažin ar jie dar ės dviesalieną, permirkusį šnapše. O kiti draugovininkai niekur nespėjo pasprukti. Ant kranto buvo neblogai apkumščiuoti, gavo smagių antausių. Nuoširdžiai dievagojosi, susiklaupę ant kelių, prašė pasigailėti. Mes nekalti,  mums įgaliotinis liepė atimti instrumentus ir nutraukti gegužinę. Mes nenorėjome. Jis sakė, jei neklausysit praneš viršininkui. Ką vyrai darome paleidžiame ar ne, dar iš baimės gali kojas pakratyti, po to turėsime sau bėdos nors kiti vaikinai žaibavo, šaudė akimis, kietai gniaužė kumščius, muosavo po nosimi. Reikia išspardyti šiknas ir tegul laimingi keliauja sau namo. Per jomis rūpūžgalviai, prakeikti šetonai ir žalčiai, tokią puikią gegužinę sugadinote. Tik maukit greičiau namo, kad čia jūsų nė kvapo nebūtų. Žiūrėkit, žiūrėkit Aleksandras parodė ranka, antai vienas priplaukė jau prie pat salos. Kur jis dings, tegul sėdi sau patenkintas, tegul džiaugiasi, kad išnešė savo sveiką kailį. Aleksandrai, Algimantai, Rimantai, nuplaukiame ir įkrėskime truputį proto kiek čia visai netoli ta pilies sala yra,- ragino vyriausiasis iš Sabaliauskų. Tuščia jo, ar verta rankas teptis, prieš tokį bailį ir menkystą. Iškišo galvą iš vandens Alsėdiškis. Jam tebuvo vandens iki kaklo. Ant tiltuko galo stovėjo Antanas ir laukė kada išbris į krantą Alsėdišks įgaliotinis. Siaubingai persigandęs, išsproginęs akis, žvalgėsi į tiltą, kur stovėjo kietai kumščius suspaudę, šimtai jaunų gegužinės dalyvių. Visų buvo iškelti grėsmingi kumščiai. Aršesni, rankų mostais kvietė ateiti į krantą. Mes tau parodysime iš kur kojos dygsta. Antanas mosagavo būgno gūziu. Ateik tu suski arčiau, tuoj sutalžysiu tavo kramolkę. Mosavo ir rodė su kuo gausi į kramę. Netikėtai į gegužinę atplerpė motociklas. Visų žingsniai nukrypo į miestelio pusę, kas ten toks atvažiavo, ko jis nori? Antanas jau iš tolo pažino Platelių įgaliotinį. Pakvieskite Zabitį Antaną paprašė Algimanto , kuris arčiausiai stovėjo. Antanas eidamas smarkiai susirūpino, gal jis irgi atvažiavo padėti vaikyti gegužinę Alsėdiškiui įgaliotiniui. Jis netoks žmogus, aš jį senai ir gerai pažįstų.

Antanai, aš noriu pasakyti tau,- prabilo įgaliotinis, kad žinotumi iš pirmų lūpų ir perduotumi kitiems gegužinės dalyviams. Dabar ką tik pas manęs atbėgo šlapi draugovininkai, kuriuos išplukdėt  ežere. Paskambino į Plungę milicijos viršininkui. Ką išgirdau mano ausys linko, kad pripasokojo tokių baisybių, broliai Zabičiai su pusbroliais mušė draugovininkus, o jiems padėjo palangiškiai: Kazys Stonkus, Vaidas Lakštutis ir Vaidas Želvys,  palaikė Aleksandras Žalys su savo draugais ir parėmė Kauniečiai Raimondas Kaminskas, poetas Petras Palilionis. Muzikantai išgirdę gerą naujieną, labai apsidžiaugė, kad iš Kauno atvažiavo jų gerai pažįstami  draugai ir kolegos , labai gerai,  kad atvyko Skučaitė  Virginija su drauge Julija Bandoraite. Ot, kaip bus gerai Virginija yra žurnalistė, tikriausiai parašys apie akluosius muzikantus, kaip mes grojame žemaičių  festivalyje. Vladai , mums reiks gerai pasistengti grojant, nes iš Kauno atvyko mūsų mokytojas, vienas iš geriausių Lietuvoje akordeonistų Stasys Stasiulis. Jis groja klasikinę muziką. Man ne kartą yra,  nechaltūrink.  Dar sunkesnis mus laukia egzaminas, nes kartu atvyko Kaunietė smuikininkė oranžuotoja ir kūrėja Aldona Baltrūnienė su savo dukra, būsima artiste Egle Mikulionyte. Bus labaigerai, kad galės žemaičių festivalyje jaunimas paklausyti ne tik aklųjų estradinių dainų ir grojimo, bet išgirs rimtos klasikinės muzikos, kurią gros akordeonistas Stasys Stasiulis ir smuikininkė Aldona Baltrūnienė. Pertraukėliu metu poeziją paskaitys Eglė Mikulionytė .Po ilgos pauzės ,išsigandęs tęsė Platelių įgaliotinis, visi išsigandę klausėsi:  užmušė Alsėdiškį įgaliotinį,  paskandino mašiną, primušė draugovininkus, dar visokiausių ir šlykščiausių dalykų pripasakojo. Kad Plungės milicija negali niekaip susitvarkyti su jais, išvaikė ir primušė draugovininkus, pilni pakeliai guli primuštų, pripjautų draugovininkų. Visiems kuo greičiau pranešk, jaunimui, dabar milicijos viršininkas iškvietė kariuomenę.  Už pusvalandžio , gal ir greičiau.  atlėks tvarkos daryti, visus jus areštuos ir uždarys į cypę. Tiktai greitai visi skubėkit ir pulkit kas kur galit, kad suspėtumėt išsislapstyti. Kurie su mašinomis važiuosite, tiktais  nevažiuokite Platelių, Plungės keliu , susitiksite kelyje kariuomenę. Baisi žinia žaibo greičiu apskriejo visą gegužinę. Akimirksniu ištuštėjo aikštė. Bėgte bėgom, visi sušokom į mašinas. Suūžė varikliai, palikdami dūmų ir dulkių debesis, kurie leidosi į ištuštėjusią aikštę, ant ištryptos žolės. Kulieša, važiuok aplink ežerą, ten tikrai nieko nesutiksime,- nurodinėjo Antanas. Apsuksime ratą aplink ežerą, ant kalniuko sustosime. Iš čia gerai matėsi Platelių, Plungės kelias. Visi buvom persigandę ir sumišę. Tylėjo ir mažai kalbėjo.

Žiūrėkit, žiūrėkit- tolumoje pralėkė kariškių mašinos, pilnos prigrūstos kareivių. Nutolus kariuomenei visų nuotaika užgeso, liūdni žvilgsniai klaidžiojo žaliais ežero krantais, tolo spindinčiu ežero paviršiumi. Vyrai dainą, aukščiau galvas, sušuko garsiai Antanas ir užplėšė visa gerkle:

Sėk sesule žalia rūtą, kad Lietuva laisva būtų,

Sėsk sesute ir bijūnų,kad nebūtų atėjūnų.

Sėk sesute ir česnaką, kad nebūtų jų nė kvapo.

Po dainos žodžių visų nuotaika pasitaisė, pažvalėjo, pagyvėjo, linksmi jaunimo balsai suklegėjo. Antanas visu ūgiu atsistojo ir suriko visa gerkle,   su kumščiais grūmodamas rusų kareiviams. Važiuojam į Plokštinę, pas mus ir pabaigsim gegužinę. Valio, valio pasigirdo iš visų mašinų žvalūs, galingi jaunatviški balsai. Nubangavo, nuaidėjo ežero krantais , pasiekė pačius Platelius, atsimušė  į žaliuojančių salų vainikus, tirpo ir skydo garsai  melsvų ežero bangelėmis, peršoko rūstaus miško sieną , trūkščiojantis aidas  pasiekė ir krito ant žilos ir rūpestingos motinėlės galvos. Sieloje motinėlei pasidarė lengva ir gera , linksmai dainuodami  pareina iš gegužinės mano vaikai.