Passkutinį vasaros savaitgalį kaip visada nori visi atšvęsti daugiausia gamtoje, nes vėliau rudenėjant tokių dienų jau nebebūna. Tai lyg ir vasaros palydėtuvės. Man taip pat rūpėjo šios vasaros paskutinės dienos. Tik ne su skaniausiais užkandžiais ir gėrimais sudėliotų kaip daugeliui poilsiautojų ant antklodės. Mane traukė be galo kur nors savo numylėtuose ir neįkainuojamuose miškų ir ežerų tyruose. Tai neabejotinai su meškere rankoje ant Akmenos ežero. Jau daugelį metų tuos savaitgalius praleisdavau būtent čia. Gamta tą dieną iš dangaus į žemę nuleido nepaprastai karštą ir nevėjuotą dieną. Oras ir visa aplinka buvo prisisotinusi nepaprasto tvankumo. Tad sėkmingos žūklės tikrai nesitikėjau, bet žvejyboje kaip ir gyvenime visada būna netikėtumų. Šita diena kartu su naktimi kantrybės ar Dievo palaimos dėka man kai ką padovanojo. Kas žino, o gal dar ir kas nors kitas, nes aš pats to nejaučiau, bet supratau kažką to ko anksčiau niekada nejausdavau. Jaučiau tik tai, kad gali jausti žmogus kai prie jo patylomis prieina kitas žmogus, bet kad prieitų nejuntant nematoma ir mums nežinoma būtybė tuo metu man buvo neįtikėtina. Niekada to juk negali būti. Bent tada taip maniau. Tik ta apraiška toje žvejyboje man tuo metu buvo greitai pamiršta kaip nereikšminga. Buvo ir tiek. Kas čia tokio. Juk visiems nepaprastai keistų dalykų gyvenime būna ir mes į tai visiškai nekreipiame dėmesio. Po daugelio metų dažnai susimąstau ar tik į šį reikalą nebuvo įsikišusi ir pati gamta, nes kaip nesakysi ji pati galingiausia šioje žemėje, o gal kažkas daugiau ir iš aukščiau. Prieš ją stipresnės jėgos nėra. Daug kartų taip tikriausiai buvo mums kiekvienam. Ilgalaikis bevėjis karštis tą dieną spaudžiančiai minkė smegenis kaip ir kurioje vietoježvejoti. Išbandžiau ten ir ten, bet nieko padoresnio nesugavau. Pagaliau kilo mintis išbandyti laimę žiemine blizgute gaudant ešerius didesniame gylyje prie giliausios ežero vietos, kuri yra rytiniame ežero pakraštyje. Žvejojau prie pat duobės krašto šešių, septynių metrų gylyje. Abi plūdinės meškerės taip pat buvo užmestos į šonus nuo duobės kur gylis buvo kiek mažesnis. Tokiu būdu galima stebėti abi plūdes, o ešerio kirtimą visada pajusi rankomis. Ant blizgutės vis nekibo. Plūdinėmis meškerėmis išsitraukdavau tai vieną tai kitą nedidelį ešerėlį iki šimto gramų. Staiga rankose pajutau gana stiproką smūgį, tačiau žuvis neužkibo vien per mano neatidumą. O gal ir žuvis kirto neatsakančiai? . Po trumputės pertraukėlės vėl toks pats smūgis. Mano rankose suspurdėjo gražus pusantro šimto gramų ešerys. Tokie kibo iki pačio vakaro. Tiesa, su labai didelėmis pertraukomis, bet tai vis dėlto geriau nei nieko. Pavakaryje užkibo ir du gražūs po tris šimtus gramų ešeriai. Su jais mano laimikis nesvėrė nei dviejų kilogramų. Ėmė temti ir nuplaukiau prie savo pastovios nakvynės vietos pusiasalyje tarp trijų didelių skroblų, kurie buvo išsidėstę tobulu trikampiu ir man atstojo lyg ir namus gamtoje su laužaviete. Ši vieta mane traukė lyg koks magnetas. Nežinau kodėl, bet taip tikrai buvo. Malkučių čia niekada netrūko, nes į šį pusiasalį negalėjo patekti nė vienas atvažiuojantis prie šio ežero poilsiauti žmogus. Nebent atplauktų čia su valtimi. Kito kelio į čia nebuvo. Greitai subraškėjo plonutės eglės šakutės pakurai. Įsidegė ir stambesni malkų pagaliai. Per kūną nubėgo šiluma, tačiau jame pasiliko pėdsaką visai nakčiai. Šiltas puodelis kavos ir sumuštinis lyg ir patraukė į snaudulį. Iš kuprinės išsitraukiau miegmaišį ir atsiguliau net į jį neįlindęs. Tokia naktis. Kuriems galams į jį lysti kai ji tokia tvanki? Atsiguliau tai atsiguliau, bet netikėtai tas marinantis snaudulys nuo manęs kažkur pabėgo. Vakariniame ežero pakraštyje garsiausiai nakties tylą drumstė grupė jaunuolių pasileidusi muziką. Norėjosi po savaitės darbų atsipalaiduoti ir nukreipiau dėmesį į aiškiausiai žvaigždėmis nusėtą dangų lyg čia norėdamas kažką surasti. Kaip nebūtų keista drebinusi visa kas tik yra aplink ežerą tranki muzika ir jaunuolių linksmi šūkčiojimai kažkur išnyko, tarytumei nupūsti vėjo. Aplinką nepramušama garsų aura apie mane apgaubė permatoma siena lyg padidinamasis stiklas prie manęs pritraukusi žvaigždes. Jos vienoje vietoje kur buvo nukreiptos mano akys aiškiai matė kaip jos mirksi. Vaikšto, keičiasi viena su kita vietomis. Kažkaip to anksčiau niekada nebuvau pastebėjęs. Išskyrus kaime kai vasaros naktimis miegodavau ant šieno ir į jas mirksinčias žiūrėdavau pro kiaurą stogo kraigą, bet tuo metu nieko nesupratau. O dabar jos tikrai nebyliu balsu kažką man nežinomo norėjo pasakyti, kad per visą kūną perbėgdavo švelnus šiurpuliukas lyg koks pranešimas. Tikriausiai vis dėlto ten yra kažkokia gyvybė tik kitokia nei žemėje ir iš taip toli mes tos kalbos neišgirstame, ir to jų šokio suprasti negalime. Jas taip ilgai stebėjau vienoje ir kitoje dangaus ar gal net ir Visatos vienoje ir kitoje vietoje. Kur tik nenukreipsi akis jos vis mirksi ir mirksi. Nieko nesupratau ką jos čia man, o gal ir visai žemei nori išmirksėti ar pasakyti ta žmogui nesuvokiama kalba, kurią nepaprastu greičiu nutraukdavo praskriejanti kometa. O gal vis dėlto rytoj bus sėkminga žvejyboje diena. Tokiu žvaigždžių stebėjimu nesumerkiau akių iki ėmė brėkšti rytas. Lauželyje pelenai buvo dar neatvėsę. Aplink juos rūko vienas kitas nuodėguliukas, skleidžiantis dūmelių gijas. Po keleto minučių vėl ant ugnies kaito katiliukas kavai. Nyko nakties prieblanda. Aiškiausiai matėsi kaip virš ežero išsivaikšto tankūs rūko debesys jį užkloję. Dieną prieš tai nebuvo jokio vėjelio, o dabar net ir esant gana geroje apsaugoje nuo jo jautėsi vėjelio paglostymas per veidą. Vakarykščiu laimikiu tikrai nesiskundžiau, tačiau tas vėjelis tikrai man kalbėjo, kad šiandien tikrai turiu sugauti daugiau gražesnės žuvies. Tas jausmas sužadino dar didesnį apetitą žvejoti. Greitomis perkandau ir prisirinkęs ežero pakraščiuose ant akmenų apsiuvų išplaukiau laimės bandyti prie savo geriausios žvejybos vietos. Tai palinkusio berželio kampas. Ši vieta retai kada mane pavesdavo. Ežero paviršius pasipuošė raibuliuojančiomis sidabriniu aušros blizgesiu tankiomis bangelėmis. Šioje vietoje kur nusprendžiau žvejoti meškeres mėčiau tai į vieną tai į kitą pusę ir į ežero gylį. Anė vieno rimtesnio kibimo. Keletas nedidukų ešeriukų su kuojytėmis. Iki pietų išbandžiau visas geriausias vietas šioje ežero pusėje. Bežvejodamas taip nekimbant suspėjau išsivalyti vakarykščią sugautą žuvį. Jos gerai įdarytos su prieskoniais pakako išsikepti pietums ant lauželio žarijų, o likusią parsivešti į namus jau pasūdytą, kad tokioje šilumoje nesugestų. Visą žvejybos metą neramino ta praėjusi naktis su žvaigždėmis ir mirtina net nerimą keliančia tyla. Kad iki pietų tegul ir palankiose žvejybai sąlygose praktiškai nieko nesugavau tai manęs nė kiek nenuvylė. Juk dar ne vakaras, o iki jo toli. Pietaudamas sumaniau pabandyti pažvejoti prie paskutinio pusiasalio vakariniame ežero pakraštyje prie ilgo liepto. Kiek toliau nuo kranto čia stovėjo nedidelė graži pirtelė. Čia šiandien nesimatė žmonių ir pakraštys atrodė labai ramiai. Žuvies čia nedideliame gylyje praplaukdamas dažnokai buvau matęs, bet ji buvo nedidukė. Reikia pabandyti. O gal kas nors užkibs? Ėmė suktis daug stipresnis vėjas iš pietų pusės. Ir kuo toliau tuo stipresnis. Prieš tai bangas ramiai kedeno šiaurvakaris. Kai papietavęs sėdau įvaltį pakėliau akis į dangų ir pamačiau jame Atplaukiančius debesis nuo pietvakarių pusės į šiaurės vakarus. Tuo metu aiškiai jaučiau šiaurės vakarų vėją, bet pietvakariai debesys slinko daug greičiau nei pastarieji. Prie liepto nuplaukiau greitai ant didokų bangų kaip burlentininkas. Čia buvo kiek ramiau, nes šią vietą užstojo į pietryčių pusę esanti nemaža sala. Vėjas sukosi kažkaip keistai tarsi atsimušdamas į esančias pusiasalių įlankas ir aplenkdamas mano valtį. Nuo valties per dvidešimt metrų į gylį jos buvo daug didesnės. Tai reiškia, kad vėjas sukosi ir kėlė bangas lanku. Pradžioje užmečiau meškeres arčiau kranto prie švendryno kur nedidelis gylis. Čia tikrai matėsi praplaukiančių gražių apie šimtą gramų raudžių ir kuojų. Jos kibo, bet labai su didelėmis pertraukomis. Nėra gražios žuvies ir tiek. Didelės bangos nurimo, pasitraukdamos kiek toliau nuo valties. Ant vienos tolimesnio užmetimo meškerės kabliuko užnėriau gražių sliekučių kuokštą ir pora apsiuvų. Švystelėjau meškerę kiek toliau nei trisdešimt metrų bangose. Palauksiu. Gal kas nors stambesnio užkibs? Įsižiūrėjau į savo lengvesnę meškerėlę arčiau kranto prie švendryno. Čia kaip nekeista pradėjo kibti tos šimtinės raudės. Toliau užmestoji liko pamiršta. Vieną po kitos išsitraukiau gal penkiolika raudyčių. Staiga cinktelėjo į smegeninę. O kaipgi anoji gylyje užmesta meškerė? Bangos vėl toje vietoje padidėjo. Jos kartais plūdę apžiodavo savo vandenimis, kuri pasirodydavo tik bangos ilgame dubenyje. Kai ją išsitraukiau pamačiau, kad kabliukas tuščiutėlis. Masalą užnėriau tokį patį ir plūdė vėl nuskriejo į tą pačią vietą. Kiek supratau masalui dar nenusileidus iki reikiamo gylio plūdė putotų bangų paviršiumi ėmė slinkti į šoną. Pakirtęs pajutau didelį pasipriešinimą. Po truputėlį tai prisitraukdamas, tai atleisdamas valą su užkibusia žuvimi atsitempiau prie valties. Vandenyje aiškiai matėsi apie trijų šimtų gramų kuoja. Ji atrodė labai ramiai ir pabandžiau pasilenkęs ją paimti rankomis. Vos meškerę kilstelėjau aukščiau, kad suimčiau ją už žiaunų ji suspurdėjo ir pradingo ežero gilumoje. Ir pašvilpk tu jai, Vincuk. Meškerę vėl užmečiau į tą pačią vietą ir ilgai neteko laukti. Plūdė vėl pranyko po vandeniu ir ilgai neišniro. Pakirtus pajutau lygiai tokį patį pasipriešinimą. Šį kartą nekvailiojau, o iš karto pasiruošiau graibštelį. Po neilgos dvikovos tokia pati kuoja graibštelyje spurdėjo ant guminio valties dugno. Taip su pertraukomis išsitraukiau šešetą tokio pačio dydžio kuojų. Kartu į tinkliuką žuvims pateko ir prie švendryno sugautos kuojytės ir raudės bei keletas nedidelių ešeriukų. Saulė riedėjo į vakarų pusę, o debesys slenkantys priešpriešiai vis artėjo vieni prie kitų. Bangos vandens paviršiuje liūliavo nežinia iš kurios pusės. Jaučiau, kad bus audra, bet žvejybos nesiruošiau nutraukti. Nors aiškiausiai mačiau kaip pietvakariniame pakraštyje bangų purslai pakeliami net į viršų virš vandens. Toks pats vaizdas buvo ir prie mano pamėgtos vietos palinkusio berželio kampo. Tad tikrai nesuklydau pasirinkdamas šią vietą. Šioje vietoje buvo kur kas ramiau. Čia mane lyg kažkas saugojo, kad buvo kiek ramiau. Pagaliau debesys ėmė muštis vienas į kitą. Suošė tai į vieną tai į kitą ežero viduryje linguodama medžiais sala, tarsi norėdama pakilti į viršų. Nuo manęs kiek toliau kilo didelė maišalynė ore. Skraidę lyg raketos burlentininkai vandeniu lyg šapeliai virto vienas po kito į vandenį su burėmis ir net nebandė jų pakelti, o kuo greičiau rankomis kapstėsi į krantą. Poilsiautojai kuo greičiau traukė palapinių smaigus ir atsigulę patys ant žemės laikė išrinktas, bet dar nesulankstytas palapines. Visas tas uraganas atėjo nepastebimai. Tuo metu nustojo ir man kibti žuvys, tačiau nesiruošiau niekur plaukti. Nebent į šalia esantį krantą. Palauksiu. Gal ši gamtos išdaiga greitai baigsis. Aplink visur siautė didžiausias vėjas lyg koks siaubūnas, o toje vietoje kur žvejojau to nebuvo. Man kilo tik jau vėliau jausmas, kad mane kažkas iš aukščiau lyg ir saugojo. Ir patikėkite manimi tai tikrai ne kokia bobučių pasaka. Aplink dangus su žeme maišosi, o pas mane galima sakyti ramu. Dažnai tikrai pagalvoju, kad mane tuo metu tikrai kažkas saugojo. Juk tokiame vėjyje guminė valtis tikrų tikriausiai būtų apversta net ir geriausiai inkaruota. Gamtos šėlsmas tęsėsi gerą pusvalandį. Po to viskas nurimo, bet gražios bangelės liko ant vandens paviršiaus. Išsitraukiau toliau užmestą meškerę ir pakeičiau masalą. Padidinau gylį iki penkių metrų. Ją užmečiau kiek toliau nei anksčiau. Tą patį padariau ir su lengvesne meškere. Tik ji buvo užmesta taip pat į trijų su puse metrų gylį. Tik kiek arčiau. Ir štai pradėjo pirmiausia kibti pastoviai ant tos lengvosios meškerės dviejų šimtų gramų kuojos. Vakarėjo. O jos vis nenustojo kibti. Neapsakomai gražu buvo pasižiūrėti į sidabru blizgančias besivartančias žuvis tinkliuke. Tai mane nuvedė į užmarštį pasižiūrėti į toliau užmestą meškerę. Akimis išnaršiau visą plotą, o plūdės niekaip negalėjau surasti. Lengvai kilstelėjau meškerę ir pajutau didelį pasipriešinimą. Supratau, kad tai tikrai ne tos kuojos, ir ne ta žuvis. Anos pačioje pradžioje spardosi. Tik kiek pavargusios nurimsta ir suspurda kai jas keli graibšteliu į valtį. Čia buvo kažkas panašaus į nemažą lyną ar ešerį. Kadangi pakraštys gana žolėtas stengiausi žuvies netraukti prievartingai. Pagaliau ji ėmė vargti ir kilti į paviršių. Skaidriame vandenyje kiek tolėliau nuo valties pamačiau jog tai maždaug keturių, penkių šimtų gramų ešerys. Kai išsitraukiau jis tikrai svėrė tuos pastaruosius penkis šimtus gramų. Po gero pusvalandžio užkibo dar vienas toks pats. Kiek vėliau dar keletas mažesnių. Kuojų tikrai buvo ne mažiau kaip trys kilogramai. Ši niekada nežvejota vieta tą popietę ir patį pavakarį tikrai nepavedė. Tos popietės laimikiu tikrai džiaugiausi. Vienam suvalgyti tiek žuvies būtų lyg ir daugoka. Važiuodamas į namus pakeliui laimikiu pasidalinau su mieste gyvenančiu draugu. Taigi, tą atrodančią iš pradžių nesėkmingą dieną vis dėlto aplankė sėkmė, nes ji daugiausia priklauso nuo kiekvieno žvejo kantrybės. Tik silpnavaliai visada pralaimi kovą su žuvimi ir gyvenimo kliūčių vėjais. Na, o gamtos tai tikrai niekas nenugalės. Gal tą naktį prieš žvejybą man ką nors išmirksėjo žvaigždės. Ir dabar atspėk tu tą paslaptį.