EŠERIUKŲ MAFIJA

               Puikavausi saulėtu vidurvasario rytu Vilnojos ežere prie Sudervės, žvejodamas iš valties vienoje stipriai nendrynais apžėlusioje įlankėlėje. (Vilniaus rajonas) Nusišypsojo laimė ir pavyko išvykti į žvejybą darbo dieną. Aplink ežerą viešpatavo neįprastas prie šio ežero ramumas, nes vasarą poilsiaujančių ilgesnį laiką su nakvyne čia niekada netrūkdavo. Juolab visiškai netoli stovėjo vienos įstaigos poilsio namai „Vilnoje“, kuriuose ir naktimis grodavo tranki muzika. O dabar kaip kokia palaima tokia ramybė, kad net ausyse retkarčiais suspengia. Ant dūšios pasidaro neramu lyg būtų viskas aplink apmirę kaip ant kapų ir dar tokį nuostabų rytmetį. Nesigirdi net ir rytmetinės paukštelių pasilabinimo kalbos. Kodėlgi toks tylus rytas? To niekada prie šio gražaus ežero nebūdavo. Viduje sukirbėdavo jausmas lyg visa gamta ruoštūsi audrai ar kažkam panašiam. Aplink gyvenančių kaimiečių sodybose ir tai pasigirsdavo tik vienas kitas tylutėlis garsas nuskambantis lyg bažnyčioje prabėgančios pelytės žingsneliai. O baikščiosioms Vilnojos ežero raudėms tokios ramybės kaip tik ir tereikėjo. Jos šioje apžėlusioje nendrėmis įlankėlėje ant musės lervos kibo be sustojimo. Griebdavo ant kabliuko pasilikusią net ir lervos odelę, nes nebeturėjau laiko kada jas pakeisti. Nespėdavau pakirsti ir traukti, nes visada žvejodavau dviejomis plūdinėmis meškerėmis. Vieną iš jų teko atidėti į šalį. Kur aš padėsiu tiek žuvies, jeigu jos taip kibs toliau? Toks jų kibimas mane irgi stebino, nes ši žuvis visada masalą griebia labai atsargiai ir lėtai vesdama į šoną plūdę palaipsniui ją nardindama. O dabar plūdė nė nevedama į šoną panirdavo. Visas šis rytas kėlė labai keistą jausmą mano viduje, bet svarbiausia, kad žuvys kibo. Prie raudžių sietelyje prisidėjo ir vienas kitas nedidelis ešeriukas, tačiau kepimui ar džiovinimui tikrai tinkamas. Į nusivylimą varė tik tai, kad visos raudės buvo ne didesnės kaip penkiolika centimetrų ilgio. Kad nors viena kiek didėlesnė, bet ir tokio didumo jos nelaikomos mažomis. Pats kepamasis dydis. O norėjosi ... . Pabandykite suraskite nors vieną žvejį, kuris nenorėtų sugauti kuo didesnės žuvies. To niekada nebuvo ir nebus. Bandžiau laimę ir ant slieko, kukurūzo, bet visos tokios pačios. Ir kuogi suvilioti tas didžiąsias neišnešė galva. O žinojau, kad jų čia tikrai yra,nes skaidriame ežero vandenyje aiškiausiai mačiau praplaukiančias dviejų, trijų šimtų gramų raudes, bet jų mano masalas visiškai neviliojo. Tai kogi jūs norit po galais!Norėjosi surikti ryto tyloje visa gerkle. Žvilgtelėjau į sietelį su žuvimi ir nė kiek nenustebau. Iš akies galėjau nuspręsti, kad jų maždaug jau trys kilogramai vien tik per ankstyvą rytą. Į kitą vietą laimės ieškoti nesinorėjo, nes gana gerai žinojau šį ežerą. Šioje įlankėlėje buvo galima sugauti įvairiausio dydžio visokios žuvies. Už gero šimto metrų nuo mano pastovios žūklavietės šiame ežere stovėjo labai didelė pagal viso ežero apimtį sala. Ji stūksojo tarsi koks kalnas apaugęs pušimis. Pats salos reljefas labai panešėjo į gulinčią mešką kaip ir Kryme prie Arteko. Man pažįstamas garsas akis nuvedė salos pusėn. Iš toli pamačiau kaip pietiniame jos pakraštyje  ėmė be perstojimo pliuškentis ešeriai gaudydami mailių. Prasidėjo ešerių pusryčiai. Pakanka man tų raudžių. Plauksiu prie ešerių. Čia tikriausiai sugausiu didesnių, o ir jų mėsa daug skanesnė nei tų gražuolių raudyčių. Po dešimties minučių aš jau leidau inkarus į verdantį nuo siautulingų ešerių pusryčių vandenį. Nors šioje vietoje gylis ne didesnis kaip metras ir vanduo pakankamai skaidrus jie į mane visiškai nekreipė dėmesio, o toliau kėlė savo pusrytinę puotą gaudydami mailių ir kiek stambesnes žuveles. Arčiau valties nepastebėjau nė vieno didesnio ešerio kaip šimtagraminis, bet ir tokie mane tenkino iškritus viduryje savaitės trumpesniai žvejybai. Juk kartais per pusdienį sugauni daugiau nei žvejodamas dvi paras. Šiems įsismaginusiems iš pačio ryto ešeriams labiau patiko besiraitančių sliekučių kuokštelis nei musės lerva. Pastarąją jie griebdavo nenoriai. Nebent tada kai po truputėlį sukdavau ritę ir masalas vandenyje pastoviai judėjo. Atsitiko tas pats kaip ir su raudėmis. Vieną meškerę atidėjau poilsiauti. Niekada nebuvau regėjęs tokio pasiutiško ešerių kibimo. Čia tuomet, neabejoju, buvo galima juos gaudyti net ir su žiemine blizgute iš valties tokiame gylyje. Ir visi vienas į vieną kaip sukirpti. Šimtiniai. Negi tarp jų nėra didesnių. Atsibodo keisti sliekus, o ir jų atsargos jau ėjo prie pabaigos. Nors buvau daugiau plūdininkas, tačiau su savimi visada turėjau nedidelį dviejų metrų dešimties centimetrų sustumiamą spiningėlį, kuris lengvai tilpo ir kuprinėje. Pasirinkęs kiek didesnę ešerinę blizgutę pirmu metimu vos tik pradėjus sukti ritę vėl užkimba toks pats šimtinis. Kiek bemėčiau vis tokie patys vienas po kito vos ne su kiekvienu užmetimu, lyg jie būtų vienos kartos. Blizgutę pakeičiau į lydekinę, tačiau niekas nepasikeitė. Jie tuo metu turbūt būtų kibę ir ant mano valgomojo šaukšto prie jo pritvirtinus trišakį kabliuką. Nors aplinkui prie valties jau nesimatė nė mažiausios praplaukiančios žuvytės, tačiau kaip ne keista ešeriai šioje vietoje šėlo toliau. Kuo ji jiems patiko niekaip negalėjau suprasti. Pietinį negilų salos-kalno pakraštį iki pietų buvo okupavusi ešeriukų mafija, nes jie norėjo suvalgyti viską kas gyva ir juda. O gal šią Vilnojos ežero salą jie norėjo paversti Sicilija. Ji nuo Lietuvos į pietų pusę. Tad pietiniame jos pakraštyje ir siautėjo ešeriukai, o kalnas-sala užstojo mafiją iš šiaurės kur siautėja Putino mafija. Kaip ir visada kibimas turi baigtis. Kiek supratau jie būtų kibę ir toliau, tačiau tikriausia šiai mafijai pamaišė kažkoks vandenų komisaras Katanija, nes vanduo šioje vietoje kaip perkūnas iš dangaus  tapo lyg stiklas prieš tai buvęs blizgančiai verdančiu raibuliavimu saulės spinduliuose. Vos tik šėlsmas nurimo pajutau jau ne šimtinuko kirtį spiningo gale. Iš karto pagalvojau, kad tai bus didelis ešerys, bet suklydau. Kai žuvį gana lengvai prisitraukiau arčiau valties pamačiau stambią pilvotą lydeką, kurios viduriuose valant radau tris mafijos šimtinukus. Ji tikriausiai ir išvaikė šios ešeriukų mafijos šokius ar susirinkimą vienoje vietoje. Lydeka svėrė tris kilogramus. Bendrą laimikio svorį kažkodėl pamiršau pasverti. Tikriausiai vidinis balsas sakė, kad reikia bijoti ir kitos mafijos, nes sugautas laimikis tikrai viršijo leidžiamą svorį. Taigi, Vilnojos gražusis ežeras vieną kartą prieš trejus metus man padovanojo pakankamai stambius ešerius, o šį kartą užsiundė ant manęs savo ešeriukų mafiją už sugautus tada jų tėvus. Deja, atkeršyti nepavyko. Išvadavo vandenų Katanija-lydeka ir ne viena. Užkibo dar ir dvi mažesnės tokios pačios pilvotos, kurios taip pat sumažino mafijos narių skaičių. Nepastebėjau kaip prabėgo tas pusdienis. Džiugino šimtiniai ešeriukai ir tos trys lydekos. Na, o su raudėmis visai kita kalba. Jos iš kitos grupuotės. Mat ne plėšrios.