Esu tikras, kad ateis laikas, viena ar kita, menine forma pagerbti jauniausią mūsų bendruomenės kartą, drąsiai šturmuojančią toli siekiančias aukštumas. Aš- pokario vaikas esu įsitikinęs, kad savo šaknų nepažinęs, nepasieksi ir aukštumų, nes jas nuo svajonių atskirs per daug jau gilios properšos. Čia mintimis, čia praskleisdami,  vieną ar kitą, didžiulio kūrybinio palikimo puslapį, nė nepajutome,kad štai jau metai, kai mus paliko bene populiariausias mūsų bendruomenės literatas Vaclovas Areima. Imkim, ta proga ir, atsigręžkim į studentiškos Vaclovo jaunystės laikus, kai kartu su ištikimu klasės draugu Sauliumi, viename iš 1963- čiųjų metų žurnalo „Mūsų žodžio“ numerių, jiedu aptiko skelbiamą apybraižos konkursą. Tema rašiniui glūdėjo giliai, dar mokykloje vaikiškomis širdelėmis, išgyventuose įvykiuos. Suprantama, teko paplušėti, bet visą  atpirko abiejų nuostaba, begalinis džiaugsmas, kai dar prieš atverčiant 1964- jų metų antrąjį žurnalo „Mūsų žodis“ numerį, nelauktai nugirdo, kad Vaclovo Areimos ir Sauliaus Plepio apybraiža „Klemas pypke kala“ pripažinta konkurso nugalėtoja. Džiaugtasi nebe pagrindo, mat minėtas konkursas buvo atviras visai plunksną valdančiai visuomenei. Apybraiža- nugalėtoja, vertinimo komisijos palankumo sulaukė iškeldama, dar ir šiandien nė kiek ne mažiau aktualią, neregių švietimo problemą. Garbė aiškiaregiams rašinio „Klemas pypke kala“ bendraautoriams, sukūrusiems Jam, tegul ir žodinį, paminklą. Šių  metų pirmojo mūsiškio žurnalo skaitytoją kviečiu stabtelti prie Sauliaus Plepio atsiminimų „Mano didieji mokytojai“ ir kiek atidžiau pamąstyti,- ar toks jau archaiškas tasai Brailio atradimas?- jeigu jis nuo seno daugiau nei savas knygos mylėtojams, šviesiausiems, įvairių sričių mūsų bendruomenės, protams. Būtent Brailio rašto dėka mus pasiekė ir, šviesaus atminimo literato Vaclovo Areimos, kūrybinis palikimas.