Nuo Kamčiatkos lig Berlyno

Vis dar trenkia naftalinu.

Tas paveldas toks nykus,

Kad kitaip dar greit nebus,-

Kraukim savą raudų sieną,

Kur sukluptume kas dieną

Ir vis melstume dangaus

Rytojėlio mums jaukaus,

Bet kai pragaras aplinkui,-

„Patriotams“ virpa kinkos,

Tad Kamčiatka ir Berlynas

Dar ilgai trenks naftalinu,

Tuo labiau, kad nekainuoja,

Kai „už reikalą“ balsuoja

Mūsų laiminti į Seimą,

Taigi turim plačią šeimą,

Vis tik rūpestis kankina,

Kaip išpurtyt naftaliną,

Kad daugiau jis mums nedvoktų,-

Liaudis Laisvės šventėj šoktų.

****

Kas pasakė, kad liovės

Rūgštūs lietūs pas mus,

Kad sulaukėm gerovės...

Tik nebūk toks ramus,-

Pripratai, mat prie kruopų

Ir širdies nebe sopa.



*****



Ne tokia jau dievota,

Kad pamestumei protą,

Mūs šalelė gimta,

Tad ištrūkus ai da...

Pamatyt užsikalti...

Kas per pūgą, per šaltį

Lėktuvu ar laivu,

Kur taip gera, blaivu,

O ir šaknys keroja,

Ruošiant dirvą rytojui...

Mūs šalele gimta,-

Prasimarksčius ai da

Ir nėra ko raudoti,-

Nebent keiktumei sotį.