 |
|
|
Kai grąsoma pirštu Už pastebėtą kliautį Ir siūlymą paliauti. Ne už savus ,- juk mūsų Kasdienį kruopštų triūsą Ir painų šakar makar Sava gentim dar vakar Suskubot apsidrausti, O mums legendas austi Apie rinkas ir krizę, Bet mes juk ne ištižę Ir galvos ne kopūstai, Kad joms „arabus“ pūstų, Ne tik aukštai susėdę, Bet ir saviškiai dėdės. **** Na ir pilys pilaitės, Bet liežuvį kas laidys. Mašinikės mašinos Ir su jom,- tesižino,- Ne kieno ten- mūsiškių Tiek patyrusių visko, Parceliuojant turtelį, Kuriam nutiesė kelią, Amžinai mūs Jonynas Ir gausus atžalynas. Šiandien jis vien bedarbiai Mini jį tik pagarbiai. Mat saujelė galvųzų, Kas dar sveika, nelūžę, Čia į dešinę, kairę, Kaip tą škuną bevairę, It vaikai tie papaikę , Išsinarstyti baigia. Kas iš to ką laimėjo, Nepaklausi juk vėjo. Sako, būta audito, Iš to pačio elito. Atgal |