Petras Zabitis - Neregys medžiotojas
Jau visa savaitė, kaip leidau laimingas dieneles savo gimtuosiuose namuose, užbaigęs mokslus dideliam mieste. Kai išlipau iš autobuso Babrungėnų kaimelyje, pasijutau papuolęs kaip į kokią dangaus karalystę. Nors dar galvoje tebeskambėjo didelio miesto ūžimas, o ausyse plonai tebespengė. Toliau ėjau vieškeliu, raitytu miško keliuku. Mano visą kūną ir dūšią apėmė didelė ramybė ir pasitenkinimas. Nenusakomi kvapai iš žydončių pievų skleidė skanų kvapą. Nuo tokių kvapų ir galva apsisuka. O miško gilumoje ka išgirdau negaliu nė apsakytė, nė aprašytė. O tų paukštelių skambėjimas labai gražus. Vieną sykį kai išgirdau ir pagalvojau, kad groja koks muzikantų orkestras. Bebūdamas dideliame mieste seniai begirdėjau, tokių gražių balselių, truputį buvau primiršęs. No tokio gražumo mano širdis, net apsalo. O kai pradėjo miške gegutė kukuoti Pababrungėje, lakštingala giedoti papievyje, volingė lietaus šaukėsi, ant galvos cyrulis cyruliavo, o kiek dar negirdėtų paukščių ir paukštelių visokiais balsais grojo po mišką. Balandžiai borkavo, maleta kalė, strazdai švilpavo, visi patribočiai švilpė į vieną dūdą , vis kitokiais balsais ir balseliais. Visų balsų į vieną vietą negaliu net suskaičiuoti. Iš tos didelės laimės ir džiaugsmo, suglumęs, sustojau vietoje, nebenorėjau nė į namus eiti. Nuo tų grožybių mano siela buvo sukrėsta, ji kilo į dangų. Ar taip gražiai gali būti, vasaros laike mano gimtinėje, nuo neapsakomo grožio prie Platelių ežero, Babungo upės. Čia pat po kojom Babrungas tyvuliavo, mirguliavo, pliauškėdamas plaukė tolyn, kaip katinas saulėkaitoje šildėsi po žaliomis blendėmis, skrobliais ir lazdynais. Kuprą išmetęs žaliais kalneliais, žydinčiomis pievomis ir lankomis, šnabdančiais rugių laukais, plačiom ganyklom. Bėgo laukais ir raitėsi miškais, perlipo Babrungo užtvanką, bėgo išsiplėtęs tolyn ir tolyn, kvepiančiais pušynais, pro senas sodybas, sodus, kaimelius ir miestelius, bažnytkaimius, raitėsi gilyn ir platyn. Kalneliai sugniaužė Babrungą per pečius, jis stipriai atsispyręs, kaip treigys eržilas, šokuos į priekį, sublizgėjo saulės atokaitoje visa savo grožybe ir puikumu išsilaisvinęs iš nelaisvės, pro tiltus, pasiekė pačią Plungę. Po truputį pradėjau apsiprasti puikioje žvėrelių ir paukštelių karalystėje. Tokią vieną gražų saulėtos vasaros rytmetį, motinėlė parėjo iš ganyklos pamelžusi karvę. Sunkiai padėjo ant suolo kibirą su pienu. Labai susirūpinusi, pavargusiu balsu man sako:
-Nebežinau nė pati ką su tais kipšais šernais reikia daryti . Ką nedirbau, ką nevargau, kaip kniso tie nelabieji bulves taip ir knisa.Naksčiai baidykles viduryje lauko pastačiau, kareivišką kepurę su žvaigžde užmoviau . Tvorą raudonais kaspinais apraizgiau, deginau visokius kutkailius, kareiviškus branavykus, visokias smarves leidau ant bulvių lauko. O tie šernai kaip kokie nelabieji velniai puola ir puola niekaip negaliu jais atsimušti . Prie pat bulvių nakščiai karvę pririšau. Širdis buvo nerami, bijojau . kad karvei ką nors nepadarytų. - Nebijok mamute, aš juos greitai pamokysiu. Šią naktį užkursime jiems pirtį, pamatysi pati kaip lėks per lauką žviegdami, uodegas užrietę.
-O ką tu, taip Petreli, mandriai sugalvojai,- nudžiugo motušėlė.
-Mama, o parako jiems nedeginai!
-Nedeginau, ne. Bijojau , kad neužsidegtų troba.
-O, aš žinau, kaip reikia juos pamokyti. Uždegsiu paraką, pasmirs visas bulvių laukas ir nebeis bulvių knisti.
Ar nebeatmeni, kaip mudu su Antanu praeitą rudenį šernus gąsdinome?
-Atmenu, kaip neatminsi.
- Šin vakarą aš jiems užkursiu pirtį, pamatysi, kad daugiau jie nebeateis. Kur tas parakas yra padėtas,- ar nežinai.
-Žinau, kaip nežinosi ir paskubomis išbėgo į kitą kambarį ieškoti , kur buvo paslėptas parakas. Klausiausi ausis ištempęs, kaip darinėja skrynelę, krapštosi po balkiais, varsto spintelę. Aš jau senai galvojau apie tą paraką. Jis gerai buvo paslėptas nuo manęs. Kiek visur ieškojau, eižiaus visais pašaliais, bet niekur neradau. Tie nelabieji šernai ir man galvą baigė iškvaršinti. Taip įkyriai kiekvieną dieną mamos dejonių ir aimanų nebegaliu apsiklausyti. Dejuoja ir dejuoja , nuknis visas bulves ,rudenį nebebus ką kąsti.
Radau, radau,- atbėgo ir atnešė blizgančią dėžutę ir smagiai padėjo ant stalo.
Na dabar aš jiems parodysiu iš džiaugsmo tryniau rankas.
-Tiktai žiūrėk Petriuk,tiktais daug nekratyk, kad neuždegtumi trobą.
-Eik tu mama, ką tu čia man juokus šneki. Gerai žinok mama , kad vienas parakas nesprogsta. Su degtuku uždegiau kelis grūdelius, parakas šnybždamas bluktelėjo ir užgeso, tik troba pasmirdo. O šernai pagalvos, kad medžiotojai jų laukia ir nebeis bulvių knisti. Taip nuraminęs savo motinėlę, pasiėmiau dėžutę su paraku ir nuėjau į savo kambarį . Vakaras dar toli, šernams uždegsiu parako, kai nusileis saulė, o diena jie neina. Kai pėmiau dėžutę su paraku, galvoje pradėjo suktis šimtai minčių ir visokių planų. Nuo tos minties pasijutau esąs tikras strielčius. Pilna galva knibždėjo visokių medžioklinių minčių. Jeigu mokyti tuos knyslinius , tai reikia paauklėti protingai pavaišinti su grankolke, daugiau tikrai nebeis bulvių knaisioti į motinos dirvą . Kur buvo paslėptas Antano dvivamzdis ,gerai žinojau tą vietą, bet kaip reikia jį paimti, kad mama virtuvėje dirba ir pamatys mane. Ilgai sukau galvą , kaip jį reikėtų paimti be mamos žinios. Galiausiai sulaukiau gerą momentą. Mama išėjo į šaltinį vandens parsinešti. Kai suskambėjo kibirai už daržinės, kaip katinas prie lašinių puoliau į priangį. Čia buvo durys ant trobos palipti. Lipau siena , neieškojau jokių kopečių, greičiau norėjau užlipti ant trobos. Lipau įsikibdamas į akėtvirbalius, trukdė sukabinėti visokie seni daiktai: pjukliukas skambėdamas nutarškėjo, galastuvas, brizgilas, arklio pančiai nukrito, apciūgos, plaktukas skaudžiai sužvangėjo, atsitrenkė į gelžgalius. Jotryna nubildėjo tekielas nuriedėjo, įsispyriau į kuolą , štai aš jau viršuje. Nė akimirkos negaišdamas pakniupstomis puoliau prie didžiosios mamos kraitinės skrynios. Skubėjau , kad mama neužkluptų besirausiant ant trobos. Pasileidau tiesiai per spalius, nežiūrėjau kas po kojom maišėsi, apverčiau kalvaratą (ratelį) ,mintuvus, įsidūriau į linų šukuotę, mėčiau į šonus arklio pakinktus , kamontus prisikasiau prie skrynios, pasiekiau ko ieškojau, išmėčiau iš skrynios senus drabužius kutkailius, Stalino kaukę, klumpes, mėlinius audeklus ir patenkintas čiupau į rankas kietai suvyniotą daiktą. Čia ir buvo mano ilgai ieškota ir išsvajota strielba(šautuvas) . O širdis taip smarkiai pradėjo daužytis, šautuvėlis jau buvo mano rankose. Dabar ramiai atsistojau, gerai įsiklausiau ką mama prie šaltinio dirba, ar dar nepareina. Sužvangėjo kibirai, giliai atsipūčiau, nusišluoščiau prakaitą. Nuo to gerumo mano širdis, net apsalo. O dabar reikia vikriai lipti nuo trobos, pakol mamalė neužklupo nusikaltimo vietoje. Liouse(laisvai) spėsiu nulipti žemyn ,laiko yra dar daug, galiu neskubėti . Ramiai nulipęs uždariau dureles, surankiojau ir sukabinėjau išmėtytus daiktus ir kaip niekur nieko nuėjau tiesiai takeliu padėti parnešti kibirus. Ėjau takaliu linksmas , pasišvilpaudamas, širdis džiūgavo iš laimės ir didelio pasitenkinimo. Pasivalgęs vakarienę, užsidariau savo kambaryje. Ėmiau ruoštis tikrai medžioklei. Dėl viso pikto pradariau langą, kad netikėtai užkluptas mamos suspėčiau pro langą išmesti šovinius. Viena ausimi klausiausi, ką mama daro virtuvėje. Girdėjau , kaip skamba bliūdeliai, turielkos(lėkštės), videlse(šakutės), barškino lėkštutėmis dėdama į indaują. Visi daiktai buvo mano rankose, su kuo reikėjo užtaisyti šautuvą. Virpančiais pirštais atseikėjau dvigubą porciją parako, įpyliau didelių šrioutų, įmurdžiau grankolkę. Šautuvas jau gatavas ir paruoštas šaudyti. Dar kartą viską pasitikrinau, buože atsirėmiau į petį, vamzdžius nusukau į lubas , pirštus uždėjau ant gaiduko ir mintyse iššoviau bilst, bilst. Apsidžiaugiau, kad taip viskas puikiai ir sklandžiai ėjosi. Užtaisytą šautuvą paslėpiau po lova, paruoštus šovinius susikišau į kišenę, širdyje patenkintas ir laimingas juokdamasis išėjau į kiemą pasižiūrėti ir pasiklausyti, ką vakaras šneka,. O vakaras buvo didžiai puikus ir nuostabiai gražus. Saulelė lėtai tūpėsi už miškelio, į tą pačią pusę iš kur turėjo ateiti knysliniai.
Gerai , gerai ateikit šin naktį greičiau, aš jūsų lauksiu . Didelis, raudonas dangaus rietis užlindo už pačių galūnių. Išsiplietė per visą kelią , juodi šešėliai. Viduryje kiemo puikavosi dievalis ant kryžiaus prikaltas, spindėjo užpiltas raudonų saulės spindulių. Žiūrėjo į mane rūstu veidu ir sakė:
-Žudytė nevalnu(negalima).
Aš nieko ir nenoriu žudyti. Tiktai noriu šernus pagąsdinti, kad daugiau mamos bulvių nebeknistų. Vakaras buvo nuostabiai puikus ir šiltas. Dangaus aukštybėse šaudė blezdingos(kregždės). Apie ausis zirzė uodai. Oras pasidarė skambus ir tyras. Užsimetęs šautuvą ant peties, pasijutau esąs tikras strielčius (medžiotojas). Skubėdamas , gerai įsiklausydamas, žengiau takeliu tolyn nuo namų. Eidamas vamzdžius nukreipiau į varnas, kurios kranksėjo prie namų, prūde kurkė varlės ir joms parodžiau strielba. Tyliai vos girdimai, virš galvos prasklendė šiknosparnis, ir tam mostelėjau su šautuvu. Senuose liepuose,storai ūbavo pelėda, ir jai atkišau vamzdžius. Pasijutau besąs, kaip koks karalius, ką noriu tą ir galiu nušauti. Priėjau lanką, miškelį, kur bulvės buvo netoli pasėtos. Einant arčiau bulvių keistų garsų daugėjo , nespėjau į visus nusitaikyti. Paupėje garsiai cirpė svirplys. Jam tikrai reikėtų švino paragauti. Jo įkandimas yra mirtinas. Taip sakė senoji Rupšienė. Jinai visoje parapijoje gerai žinoma žolininkė ir burtininkė. Artėjant man prie miško , didėjo ir baimės jausmas. Kažkas netoli bulvėse sušlamėjo. Iš medžių pabaidyti pakilo ir suplasnojo naktiniai paukščiai. Krūmuose trakštelėjo sausšakė. Daugėjant keistų garsų didėjo ir baimės jausmas. O jeigu ten šernai ateina, ką aš su jais darysiu. Užtraukęs žadą tylėjau, gerai įsiklausiau, kriuksėjimo negirdėjau. Gerokai įsigandęs mažuma apsiraminau ir pasileidau riščiomis prie medžių. Pripuolęs prie storojo šermukšnio, greitai kuopiau šakomis aukštyn ir atsisėdau ant storos šakos. Gerai įsiklausiau, nuvijęs šalin baimę apsiraminau. O dabar riestaknysliai ateikit čia. Aš jums parodysiu, kaip bulves knisti. Gerai įsiklausiau į nakties tamsą, bet negirdėjau tokių garsų kokių man reikėjo. Na visi gyvieji padarai naktį miegojo. Ramioje nakties tamsoje, girdėjosi visokių šlamesių, ugščiojimų, cypščiojimų, šiurenimų , krabždėjimų, kokių aš laukau garsų tų visai nebuvo girdėti. Ėmiau viską iš naujo gerai pergalvoti. Vietą pasirinkau neblogą. Kaip tik pro šermukšnį ėjo šernų takas. Bulvės čia pat pasėtos už kokių dešimt metrų. Kada bris per bulvių lauką, vakaras toks tylus, ramus, nė jokio vėjelio nėra, tikrai , kad išgirsiu šernų šlamėjimą. O jeigu kartais iš kitos pusės ateitų. Už nugaros nepraeinamas tankumynas, kada eis, lys per tankumyną , iš tolo jau išgirsiu, jų atėjimą. Tiktai reikia šauti į patį jų būrį, kai eis pro šermukšnį. Vistiek vienam pataikysiu . Stipriai spaudžiau rankose šautuvą , vamzdžius sukinėjau po taką. Ką čia gali žinoti kiekviena akimirka, gali sukriuksėti bulvėse. Reikia būti pasiruošus jų sutikti. Tuo tarpu virš galvos tyliai ratu suko šiksnosparniai. Tuosyk aš ir pagalvojau, jis irgi nemato taip kaip ir aš, gyvena tamsioje naktyje. O medžioja šikšnosparnis geriau negu aš, ką nori tą ir sugauna. Jis medžioklėje vadovaujasi irgi pagal garsus taip pat kaip ir aš. Šikšnosparnis per šimtą metrų jaučia menkiausia uodo sparnų ir kūnelio virptelėjimą. Mano padėtis šį kartą geresnė negu jo. Aš galiu iš toli šauti, o jis negali iš tolo sumedžioti ir sugauti grobį. Gyvenime jau ir man teko ne sykį šaudyti su sportiniu šautuvu. Nesigirdamas galiu pasakyti, kad man sekėsi neblogai šaudyti, ne visada pro šalį teprapildavau. Alius Leipus nematantiems aklųjų kombinate suorganizavo sporto būrelį. Vyko apmokymai, mokė su sportiniais šautuvais. Į taikinį šaudėme pagal garsą. Jeigu jau į taikinį pataikydavau, man taip atrodo, kad čia irgi nereikėtų pro šalį prapilti. Mano mintis nutraukė, bulvių lauke kažkoks šlamėjimas, girdėjosi lyg kažkas šliaužė, lyg ne, girdisi lyg kažkas rieda ,lyg kasosi kažkas toliau. Greitai iškišau strielbą pro šakas ir pradėjau taikyti į tą pusę iš kur skleidėsi keisti garsai. Matai kokie mandri tie šernai, turbūt užuodė mane besėdint medyje apėjo aplinkui iš kitos pusės, matai kaip puikiai mane išjuokė. Tu sėdėk ramiai šautuvą pasiėmęs per visą naktį, o mes einame į dirvą paraubineti, paknisinėti bulvių . Ne be reikalo seni eiguliai ir medžiotojai sako, - vaikeli šerną taip lengvai nepaimsi, jie turi puikią uoslę, iš tolo medžiotojus užuodžia , todėl ir neina. Drebėjo rankos ,niekaip negalėjau nuvaldyti šautuvo. Šernai šlamėjo po pat nosimi už kokių dešimt- dvidešimt metrų. Ramiai Petrai,prisiminiau Aliaus žodžius . Nusiramink, neskubėk, gerai įsiklausyk iš kur garsas sklinda , apskaičiuok atstumą, mintyse dar kartą viską patikrink, gerai susikaupk, tada ir pilk. Taip ir padariau, kaip treneris buvo mokęs ir sakęs. Gaidukus nuspaudžiau vieną po kito. Pasigirdo velnioniškas trenksmas bėlst , bėlst bumt, bumt. Ramiai ilsėjęs miegantis miškas, pajuto siaubingą trenksmą ir pašokęs iš miego atsiliepė į šimtus mažesnių trenksmų, pasigriebė perkūno bildėjimą, nunešė tolyn galūnėmis, pievomis, laukais, stogais pasiekė snaudantį Platelių ežerą įpuolė į salas, atsimušė į žalius krantus vėl parlėkė atgal, kaip koks perkūnas per dangų nubildėjo, nudundėjo tolyn, kilo į dangų kol pasiekė pačius debesis. Petys po trenksmo skaudėjo, ausyse cypė. Įtempęs visas savo jėgas klausiausi, kada pasigirs žviegimas, bet jokio garso nebuvo. O gal ir prašoviau. Tuo tarpu išgirdau, mū- mū, subliovė mūsų karvė. Kaip perkūnas į galvą mintis trenkė peršoviau mamos karvę. Mano šautuvas iš nagų iškrito, baisiausiai persigandės kulversčiais iškritau iš medžio. Šautuvą pagriebęs mečiau į tankius eglynėlius. O pats kiek kojos neša pasileidau link namų. Bėgdamas,net bijojau atsisukti į tą pusę , klupau per bulvieną, pribėgęs šokau tiesiai per upelį , rasoti dobilai daužė pakinklius. Peršoviau mamos karvę, kas dabar bus, kas dabar bus, kai sužinos mama. O gal ji jau žino, jug toks didelis garsas buvo turėjo išgirsti . Nuo tų minčių pakirto pakinklius, pasidarė silpna nebegalėjau bėgti. Ėjau baisiaI persigandęs, visas drebėjau palūpis virpėjo iš baimės . Visą laiką tiktais kartojau, kas dabar man bus, kai sužinos motina. Priėjau tyliai prie lango ir pasiklausiau:
-Motinėlė ramiai miegojo. Ačiū Dievui, kad neišgirdo. Širdyje truputį palengvėjo. Įėjęs į kambarį su skaudančia dūšia palindau po patalų. Užmigti niekaip negalėjau. Lindo ir lindo vis ta pati mintis, o gal negyvai nušoviau mamos karvę. O jeigu mama rytmetyje ras peršautą karvę, ką man pasakys. Bijau ir pagalvoti , toks neapsakomas sunkumas ir rūpestis užvaldė visą mano dūšę. Po didelio pergyvenimo , nuo neapsakomų kančių prieš rytą metą šiaip taip užsnūdau . Mane pažadino kibirų barškėjimas. Pagaliau mama parėjo nuo karvės. Kažin ar jai iš vis bereikėjo melžti tą karvę. O gal ir ne. Vėl mane užpuolė vakarykštės baisios mintys. Apsiklojau galvą, kietai sukandau dantis, laukiu kas bus, tas jau bus , vistiek iš tos nelaimės neišnešiu sveiką kaillį. Išgirdau sunkius žingsnius.
Į kambarį įėjo mama. Iš to strioko ir baimės visas užšąlau palūpis ėmė virpėti. Nu dabar man bus šaudyti į šernus ir nušauti motinos karvę. Apsimečiau kad miegu, tartum nieko negirdžiu. Nejudu,nė judėti bijau krustelėti, o širdis , kad pradėjo daužytis , rodos , kad ir patalai kilnojasi.
Petrai, ar dar miegi? Tyliu danti sukandęs, nieko nasakau. Jug tie nelabieji šernai šią naktį visą paliaukį karvei išdraskė. Gerai dar, kad visai nepapjovė. Ką su tais kipšais reiks daryti , nebežinau nė pati. Sunkiais žingsniais, dūsaudama nuėjo prie Dievulio sukalbėti poterius, kad aukščiausias apsaugotų ir globotų nuo visų baisybių mūsų namus. Bridingt nuo širdies nuriedėjo toks sunkus akmuo, visą laiką spaudęs mano dūšią. Nebeliko nė kokio to sunkumo, didelio rūpesčio ir skausmo. Iškišau galvą, įkvėpiau oro , vėl dūšioje pasidarė gera ir lengva. Prisiekiau sau visais šventaisiais daugiau niekada, niekada nebešaudyti tų šernų. Peržegnojau ir tą šautuvą, prižadėjau nebeimti į rankas, nebešaudyti į mamos karvę, kol gyvas būsiu. Tegul tikrieji medžiotojai su tai šernais kariauja, o aš kaip nors apsieisiu ir be tų šernų gyvas vistiek būsiu. Dievuliaus reikia prašyti, kad tik mamos būtų sveika karvelė, ir duotų saldaus pienelio , tada mudviem abiems gyvenimas bus neblogas.

Petras Zabitis ištrauka iš knygos aklas stielčius

Atgal