 |
|
|
-Žinai, dar vienas toks šeimoje prie turčių per darbą prisiklijuotų. Išsimokslinimas kaip tėvams taip ir jam mažai rūpėjo. Anot tėvo tuos mokslinčius norinčius tikro lygumo nors tarp gretimų gyventojų sluoksnių greitai numarindavo vienu ar kitu nepalankiu jam būdu. Mokslas iš galvos neišgaruodavo, bet žmogaus širdis ilgam palikdavo sužeista. Nebent persikeldavo dirbti į kitą tolesnę vietą nuo tos. Dar kiek ūgtelėjęs sūnus viskuo pritarė tėvui ir kiek įmanydamas imliau griebėsi žemės darbų. Tėvai prie žemės nepaliksiu jos ir aš. Galutinai apsisprendė sūnus prieškario metais. Du vyrai kaip mūrai užaugus sūnui puikiausiai tvarkėsi savo ūkelyje dėdami litą prie lito paslėpton skrynelėn pirkios storame balkyje. Pasimaišė graži mergelė sūnaus gyvenime nuvežus prekes Merkinės turguje sekmą dieną. Susipažino. Ji aiškiai matė, kad šis bernelis, pranelis, ne iš kelmo spirtas ir pinigėlio jam niekada lyg ir netrūksta. Pačios tėvas laikėsi prie vidutiniokų. Šeimoje augo keli vaikai, tačiau kaip ir visi tėvai savo vaikus norėjo išleisti į laimingą savarankišką gyvenimą. Keletą kartų jis priėjo atsargiai prie Pranelio. Apsiklausinėjo iš pasalų kas jį domino. Kai ką išgavo. Ir žiū jis eilinį sekmadienio pavakarį atvažiuoja pas Pranelio tėvą pokalbiui. Jis palankus abiems pusėms. Kliūtis tik viena. Marti nors tu nusišauk nenori gyventi vienoje troboje su anyta. Būsimosios tėvas prabilo svotui: -tai gal dar neskubinkime, palaukime iki jos viena kitą geriau pažins. Gerai žinojo būsimasis uošvis, kad svočia daugiausia triūsia prie namų darbų, o jo dukrelė gražuolėlė linkusi tinginiauti, kurios darbų nei laukuose, nei namuose nesimatė. Išlepinta vyresnių brolelių prie darbų mažai prisideda. Motina namuose dirba už du. Tokios po vestuvių dvi vienuose namuose pas vyrą pragaras toje šeimoje. Pranelio tėvas aiškiai matė kaip sūnus visu savimi geidžia būsimosios. -Palaukime. Jeigu jie tikrai sutinka vienas su kitu tegul. Aš išeitį rasiu, kad jie gyventų kartu kitame name. Buvo ir dabar yra ta vietelė graži. Anuomet daug kas traukė amerikėn laimės ieškoti. Prie gražaus ežerėlio ant kalnelio stovėjo neblogai išsilaikiusi ne maža sodyba su gerais ūkiniais pastatais. Tik dirbamos žemelės mažoka. Tos sodybos savininkų sūnus prieš keletą metų išvyko užsidirbti pinigėlio užjūrin ir nė neketina čia grįžti, o saviškius pas save amerikėn pasikviesti gyventi. Tie žmonės daugiau ragavę mokslų sutiko su sūnumi ir po truputėlį ruošėsi išvykimui. Čia Pranelio tėvui toptelėjo gera mintis tą sodybą nupirkti sūnui, kad dvi moterys nerautų viena kitai plaukų, nesilaidytų liežuviais. Sodybos savininkas sutiko nedvejodamas, nes tai buvo pagrindinis stabdis jo šeimos pasitraukimui į vakarus. Tų pačių metų rudenį atšokus vasarą vestuves jaunieji apsigyveno emigranto sodyboje. Jau pirmomis bendro gyvenimo dienomis Pranys suprato, kad iš jos nei prie maisto gaminimo, nei prie ūkio pagalbininkės nebus. Pirmi jos gaminti pusryčiai jį lydėjo visą gyvenimą. Paprasčiausių bulvinių blynų ar kiaušinienės kaip gamina kaimiečiai nesugeba paruošti. Viskas aišku. Tėvų namuose tuo reikalu rūpinosi motina ir močiutė, o ji gražias akeles blizgino į gaminamą maistą. Kaip nors su laiku susitvarkys tie reikalai kai pačiai ne skanus jos gamintas bus. Juk ir ji maitintis turės, o aš neprapulsiu. Mintyse dėliojo tolimesnį gyvenimą Pranys. Netikėtai nelauktai keitėsi santvarka skaudžiai paliesdama ir atokiausias kaimo vietas. Ši tvarka tėvo ir sūnaus šeimų palyginus su kitais stipriai neįkando. Šiokio tokio turtelio buvo, bet jis saugiai ir niekam neįtariamai laikomas išliko namuose. Įėjus į trobą nedvejodamas pagalvotum, kad čia gyvena vargšas žemės kurmis. Nuo tremties kaip ir daugelis to kaimo gyventojų jie išsisuko. Atėjo ir karo metai. Vyrai buvo pašaukti ginti naują valstybę. Moterys ir senukai paliko namuose. Pranelio seneliai tuo metu dar vaikštė šia žeme. Tėvo tėvas marčiai (Prano tėvo žmonai) pranašingai pasakė: -ta jauna moteris anūkui atneš nelaimingą gyvenimą, jeigu jų namuose dabar vos ne užeiga vieniems ir kitiems kariams gero nelauk. Prieš tai buvo rusai su ūliavonėmis tuose namuose. Vokiečiai irgi gražūs paukšteliai nors elgiasi daug padoriau. Sugrįš pranys per žmones viskas išlys į viršų. Ir kas tuomet? -Gal supras, kad ji neturėjo kitos išeities. –ramino senuką marti. Sugrįžo tėvas ir sūnus sveiki, sveikutėliai iš išvaizdos atkariavę. Pranelis net šiokį tokį nedalėlį ant krūtinės prisegęs ėjo namo. Susibuvo su tuo kas čia yra ir vyksta. Apžiūrėjo savo ūkelius. Palingavo kiek žilstelėjusias nuo pirmų artimesnių sprogimų galvas. Teks pradėti iš pradžios skalsią Dzūkijos žemelę dirbti ir kelti jos derlingumą. Tik tėvui lengviau, nes jis laiko daugiau raguočių duodančių ir pieno, ir geros trašos. Juolab jo dar nesuvisuomeninta žemelė prie durpingo šaltiniuoto eglyno irgi negailėjo jai derlingumo. Sūnaus žmona vienos karvutės ir tai deramai nesugeba prižiūrėti. Su paršėkais sūnaus tvartelyje kiek geriau. Jų melžti nereikia, bet trąša šnypštukas. Mėsa žemelės derlingumo nepakelsi. Pirmiausia rimtas pokalbis pravestas su žmona dėl jos elgesio kai jo nebuvo namuose. Ši teisinosi kiek įmanydama. Vieta graži. Visiems patinka. Nori nenori turi trobon įsileisti juos pasilinksminti, o tai būsi primušta ir dar išgvaltavota (išprievartauta). Pranys nusileido, bet pasakė, jeigu prie ūkio taip tupinės kaip anksčiau gali sugrįžti pas tėvelius. Ši prisižadėjo pasistengsianti padėti kuo daugiau prie žemės. Vargo Pranys iki kiek pagėrėjo žemelės derlingumas vežiodamas pavasarį ir rudenį iš netoliese esančio užakusio ežero dumblą sandariu vežimu iki ji jam po kelerių metelių atnešė prieškarinį javų, šakniavaisių bei daržovių derlių. O ir suspėti reikėjo visur. Čia prisidėjo ir valdiškas darbas dar nepradėjus tverti kolchozų. Mat kare pasirodė geru šauliu tad pristatė saugoti Merkinės tiltą įdavę jam karabiną į rankas. Žinoma su parašu. Ne prie širdies, oi ne prie širdies darbelis tas tilto saugojimas erzino vyruką. Tfu. Nusispjovė.Negi jį kas pavogs? Diena po dienos, mėnesis po mėnesio jis jo ėmė nekęsti. Kad viso to atsikratyti darbe ėmė po truputį gurkšnoti naminukę. Buvo įspėtas. Tas veikė neilgai. Nedirbsiu ir viskas. Anksti pavasarį prieš pačius žemės darbus tarė sau pranys. Iš užančio išsitraukė butelaitį viduryje tilto. Truktelėjo kaip reikia. Luktelėjo iki apsvaigo ir iš karabino ėmė pliekti į Nemuno vandenis. Atseit žuvį šaudo. Kaip mat prisistatė vietinės valdžios atstovai. Atėmė karabiną ir grąsinančiai paklausė: -ar tu supranti kas už tai gali būti? -Nieko. Aš kare kontūzytas. Kada priminėjote į darbą reikėjo gerai žiūrėti dokumentus. -Marš namo ir kad jokiu klausimu pas mane daugiau nesikreiptumei. Sugriežė dantimis įgaliotinis. Piktai nužvelgė ir kiti. Tilto sargas važiuodamas su dviračiu džiaugėsi, kad dabar laisvai galės dirbti paežerėje išmėtytus žemės lopelius. Čia nereikės prieš nieką atsiskaitinėti. Tik su pinigėliais bus kiek riestoka. Tas tiesa. Sargaudamas gaudavo atlyginimą iš kurio tikrai nebūtų taip gyvenę kaip gyveno, jeigu ne žemė. Žmonai namisėdai prireiks Merkinės daržovių turgelyje pasėdėti su kaimo produktais, kiaušiniais. Vos apsidirbus pavasarinius darbelius žmonelė tyliai prabilo: -Žinai, aš greičiausia laukiuosi. Iš džiaugsmo sustojo Pranio širdis. Kaimiečiai dažnai kauštelėję įkasdavo. -Pranai, pranai, su ja kiek metelių gyveni, o nieko. Po tokių žodžių pasijusdavo beverčiu vyru. Dabar jis išaugo prieš juos vyriškumu ir jėga stovėdamas nustebęs prie žmonos. -Džiaugiuosi. Tik pasisaugok, sunkiai nekilnok. Kada reikės manęs prašyk. Nesuderintas kelis metus gyvenimas troboje prie ežero susirišo į vieną tekančią gyslą. Jų laimei kiek anksčiau nei kitų kaimiečių žemėse užderėjo pirmos daržovės ir bulvės. Tad galėjai laukti gero pinigo. Žmona į savaitę po du, tris kartus važiuodavo pati į turgų pakinkytu vyro važeliu. Pirmieji pinigėliai saugiai padėti krikštynoms. Diena po dienos jis ėmė įtarinėti, kad žmona dalį rubliukų nusuka sau. Tik kam jis niekaip negalėjo suprasti. Bala nematė. Juk vaiką nešioja. Gal reikia tam ko man nereikia žinoti. Neklausinėsiu, nejaudinsiu. Nuėmus rudeninį derlių į šį pasaulį jiems atėjo smulkus, tačiau sveikas berniukas. Vaikas pakrikštytas senelio vardu Tomas. Pranį nuo vaikystės visi kaimiečiai tarpusavyje vadino Tamaškės Pranuku. Tik dabar to senelio vadinamo tamaške jau nebebuvo ant šios žemės. Kūdikis nepasižymėjo valgumu. Nei dienomis, nei naktimis neverkdavo dėl motiniško maisto stokos. Nebent suskausdavo pilvuką. Nemigo naktys kai pradėjo augti dantukai žmoną vedė iš proto. Pranys pakeisdavo ją tomis sunkiomis naktimis. Prie jo vaikas nurimdavo, nes šis mokėjo jį prajuokinti. Nors Pranys mažai bendravo su kaimo vyrais, bet kai susitikdavo suriesdavo kalboje tokį įvykėlį, kad anas ilgai atsimindavo. Į jo namus daugiausia užeidavo tie kaimiečiai kurie žvejojo. Tai vandens atsigerti, tai jam laisvą minutę turint kortomis tūkstantį supliekti. Kartais net ir iš pinigėlių. Tą gerai žinojo ir kortų meistrai čigonai, kurie su Praniu keisdavosi arklimis, bet nė karto nepavyko apgauti nei kortomis, nei iškeisti blogesnį savo arklį į geresnį Pranio. Laimėjus tuos hangliavimus (mainai arklimis) jaunas tėvas visada turėdavo pelno. Gal tai buvo Dievo jam duota dovana nuvarytą arklį atstatyti ant kojų daug tvirtesniu ir gražesniu nei buvo anas jo. Ikimokyklinis vaikas nesudarė jokių rūpesčių namuose. Namuose kaip namuose gali vaikštinėti kaip jam tinka. Pasakys kas žodį ar ne nesvarbu, kad jis murziukas ir nenori praustis. Sveikutėlis protu vaikas suvokė kiek ūgtelėjęs, kad nereikia tėvams daryti gėdą dėl savo murzumo. Tokio augumo ir pats jau galėjo apsišvarinti, bet vaikas ir lieka vaiku. Kaip ne kaip jų sodyba stovėjo prie pat kaimo pagrindinio kelio ir juo pravažiuodavo daug kaimo gyventojų. Tuo pačiu ir vaikų, kurių iki mokyklos tomukas laikėsi kiek atokiau. Labai panašų charakterio bruožą turėjo seneliai ir tėvas. Tikri užsisklendę slapukai ne visada pritampantys prie vietinių kaimiečių. Tuos pačius genus savyje nešiojo ir mažylis. Tai jie žinojo, bet kad pakeisti ką nors artimesnio bendravimo atžvilgiu su kaimynais nedėjo jokių pastangų. Tegul jie eina pas mus, nes nuo neatmenamų laikų ši giminė jautėsi kaip ir atstumta, kitokia nei visi kaimiečiai. Iš tiesų visą tą laiką vaiko motina dėl nesuprantamų priežasčių nemėgo. Jai palanku buvo, kad į tuos namus mažai kas užsuka. Mažiau kalbų kaime. Kas po teisybei vyko tuose namuose niekas nežinojo. Tad reikiamai ir neprižiūrėjo savo atžalos, bet juk sako, kad ir sienos mato, girdi. Tai matė žmonių akys. Nuo jų niekur nepasislėpsi. Tai skaudžiai kandžiojo tėvo širdį, o motinai nė motais. Beširdė ar ką? -būk, žmogus, prižiūrėk nors sūnų. Prieš žmones gėda. Šis bėdiškas klausimas susitvarkė. Kai sūnus ūgtelėjo žmonelė vėl išsiruošė į Merkinės turgų prekiauti tuo pačiu. Vaikas ūgtelėjęs gali ir pats save apsižiūrėti. Visus tuos per nesuvokiamą intuiciją aiškiai jautė Pranas. Jo veidas su kiekviena diena vis labiauu rūstėjo, tačiau pačiai šikšninio botago dar nekėlė. Pasirodo ne viskas taip buvo kaip ji kalbėjo namuose sugrįžusi iš prekybos. Po turgaus dažnokai užsukdavo pas vieną našlį pasisvečiuoti. Nereikėjo net galvoti tuo pačiu ir kai kuriais malonumais pasigardžiuoti. Mat savas vyras nuo darbų prie jos gula ir kaip mat užmiega, o paryčiais reikia į darbus skubėti. Du skirtingi žmonės savo vidiniu pasauliu ir aiškiai matomais darbais guli vienoje lovoje. Dievulėliau, Dievulėliau juk vesta lyg ir be siekių turtus ar valdžią turėti, o mylėti ir gerbti vienas kitą. Prasidėjo kalbos apie tą našlį ir ją. Jeigu žmonės kalba reiškia tose kalbose tikrai yra dalis teisybės. Sugrįžta pavakarėjus Pranienė iš turgaus. -tai kur taip ilgai užsibūni mergužėle? Dvylikta, pirma valanda ir turgaus nėra, o dabar jau vos ne keturios, Kelio geras pusvalandis. Sudrebėjo pabalusi kaip drobė žmona žinodama vyro rūstumą. Mat matė ne kartą kaip jis perauklėja mainais iš čigonų nepaklusnius arklius, kad šie būtų kaip avinėliai paklusnūs prie žemės darbų. Supykęs pradės ir mane taip muštravoti. -Pranuk, Pranuk, su drauge senų laikų jos namuose svečiavausi. -taip, taip pas Cirkulį, kuris pamatuoja ten kur reikia. Dar nors žodelį išgirsiu apie tai sukraunu į vežimą tavo turtelį ir atgal pas tėvą.-Suriko piktu balsu Pranys. Ši kaip tik to ir laukė. O jeigu prie žmonių dar ir ranką būtų pakėlęs visai viskas jos naudai, bet Pranys jau buvo iš kelių pusių perkandęs savo žmoną. -Džiaukis, kad namuose nedarau kratos, nes tu iš parduotų prekių dalį pinigų palieki sau. O štai dabar ji išsižiojo ir nutilo kaip žemė. Likimas neilgai leido jiems kartu gyventi. Dar nenudirbus darbų vieną pavasarį jis vežiman sukrovė jos turtą ir išvežė pas jos tėvus su pačios sutikimu, nes dabar akivaizdžiai pas našlį buvo aptikta Prano draugo. Pati kartu nevažiavo, nes gėdijosi žmonių ir vyro kalbos pas tėvus. Pasitaisiusi patraukė miško keliuku link Merkinės. Buvęs vyras taip jau galima vadinti žmonos iškraustymą atliko labai ramiai. Jo kūne nesudrebėjo nė viena gyslelė. Įvažiavęs su svoto dukros užgyventu turtu nė kiek jo nenustebino. -taip ir maniau. Su laiku turėjo baigtis toks jos gyvenimas. Išlepinta buvo. Atleiski, Pranai. Liūdnai kalbėdamas vissą dukros mantą sukrovė geerai užlaikytame svirnelyje ir pasakė, kad iki stipresnių šalčių tegul pagyvens čia. Dabar jo neperkalbės namų moterys neversti jos dirbti ūkio darbų. O tai tik prie moterų kaip padavėja. Paduok tą, paduok aną ir laisva. Pranys pasižiūrėjo į jį ir atsakė: -Jeigu ne sūnus seniai tas būtų įvykę. Nenorėjau vaiko palikti be motinos, bet ji jos vardo neverta. Atlaisvinus vežimą buvęs žentas padavė uošviui mandagiai ranką teištardamas: -sudie. Tėvas su sūnumi ėmė gaspadoriauti prie žemės darbų ir prie virtuvinės plytos. Karvutę pasimelždavo pats Pranys. Margoji jo akyse gražėjo. Primelžto pieno pakakdavo sviestui, sūriui bei prie karštų bulvių užsigėrimui. Pranys išmoko maistą gaminti ne prasčiau nei kita kaimo moterėlė. Sūnus pagal galimybes padėjo tėvui šienauti, mėžti bei daržus ravėti. Su tuo prakeiktu ravėjimu tomukui mokykloje dažnokai įkasdavo mergaitės. -Gal pasivaržome runkelių vagoje? -eik jau eik! Nebus namuose kam tai daryti tuomet aš iš tavęs pasijuoksiu. – ramiai atsikirsdavo vaikis baigiantis aštuonias klases. Ne dyvai. Prie tokio gyvenimo jie įprato kaip ir kaimynai pas juos daugiau vakarais lankytis. Du tamošiniai susidraugavo su kaimo gyventojais. Žiūrėk, ateina kuris ir paprašo, kad pranys arus išakėtų ar iškultivuotų. Mat prašančiam reikia valdišką darbą dirbti. Pranelis sutinka ir kapeikėlė dažniau palinksmina jo kišenėlę, Pačiam ji mažai reikalinga, bet besimokančiam sūnui profesinėje mokykloje reikia pavalgyti ir apsirengti. Jaunuolis atrodė ne prasčiau nei kiti. Tik kad mažiau galėjo sau leisti nei kiti. Bendrabutyje jis negyveno tad nematė to juodesnio anų laikų gyvenimo. Pranas sūnumi galėjo pasididžiuoti prieš kai kurių besimokančių ten tėvus. Žinoma be pašaipos, o su supratimu. Anie pikti laikai baigėsi. Baigėsi ir tomo mokslai. Rudenį pakviestas karinėn tarnybon. Išleistuvės. Didokas būrys palydinčių ir Pranys greičiausia dviems metams lieka vienas kaip pirštas namuose. Naktimis ilgai neužmiega iki neišsikankina įvairiausiomis mintimis. Kartais naminukės ar parduotuvinės baltukės gerai trukteli, kad užmigtų, kad blogos mintys nuo jo greičiau pabėgtų. Lašas po lašo ir akmenį pratašo, o iš mylimo sūnaus laiško kaip nėra taip nėra. Tarnauja netoli Maskvos. Čerepovece. Vairuoja labai didelį krovininį automobilį. Tik ką veža ne visada žino ir mato, nes kėbulas dydžio su traukinio vagonu būna užplombuotas. Pranui nerūpėjo tos jo mašinos, tie vagonai. Svarbu sūnus gyvas ir kaip rašo sveikas. Atostogų sugrįš dar po pusmečio. Pranelio širdis apsidžiaugė. Per pačią šienapjūtę prakaitas kapsėjo nuo nosies ant krūtinės. Iki sūnaus atostogų jis pabėgo nuo nevilties jį suspaudusios dienomis ir naktimis. Net ir kūnu pasitaisė. O jau buvo noras apleisti ūkelį, kuris po sūnaus išvykimo smuko. Ėmė viskas sugrįžti atgal per daug įdėtų pastangų. -Pranai, kiba kokią moterėlę turi nusižiūrėjęs, kad tavo gyvulėliai taisosi kaip ant mielių? Dirbama žemė neapaugusi piktžolėmis. – rimtai susimąste kalbino vienišių kaimo vyrai. -Vieną turėjau. Užteks. Va sūnaus laukiu parvedančio protingesnę nei buvo maniškė. -O tu žinai teisus. Į ką mes senatvėje atsiremsime, jeigu ne į vaikus. Laiku prasidėjo pirmosios šalnos. Dar kiek luktelėjęs pranys užvertė ant šono gražų bekonėlį sūnaus sugrįžtuvėms. Ateis draugai, kaimynai aplankyti kario. Vos iškritus pirmam sniegui trinktelėjo trobos įeinamosios durys ir jose pasirodė jau ne tas tomukas kuris išėjo tarnauti,, bet visas Tomas. Ūgiu nepasikeitęs, bet kūno stambumu dvigubesnis už tėvą. Gražūs buvo tėvo žodžiai be didelių pažadų. Dar gražesni sūnaus ketinimai sugrįžus susitvarkyti trobos aną tuščią galą ir jį išnuomoti ar parduoti miesčiokams. Vis kapeika kas mėnesį ateis. Vasaroti prie tokio gražaus ežero norinčių tikrai atsiras. Tėvui ir sūnui net vedus pilnai pakaks ir tos pusės namo kur gyvena jie dabar. Pranys gerai pasukęs smegeninę sutiko. Suūžė ir lankančių svečių šurmulys dvi dieneles. Tos dešimt dienelių kaip ištroškusiam stiklinė vandens. Per tą laiką sūnus tėvui padėjo prisivežti malkų žiemai ir dar su atsarga. -sūnukai, lauksiu tavęs sugrįžtančio kaip kokio angelo. – su ašaromis akyse graudžiai su skausmu išstūmė tėvas. -grįšiu. Mes dar užgyvensime. – prie vartų pasakė sūnus. Slinko mėnesiai, o iš sūnaus laiško kaip nėra taip nėra. Kasgi atsitiko? Pranys parašė vieną ir kitą laišką, bet atsakymo nesulaukė. Štai tuomet jis ėmė nerimauti. Kas tai negerai. Iš žmonių jau seniai buvo prisiklausęs visokių negerų kalbų. Gal kokia nelaimė? Prisipažinti laiškuose nenori. Parašytų, kad nors gyvas. Artėjo jo sugrįžimas iš armijos. Pranys laukė vėl nemiegodamas. Va trinktels vėl durys ir pasirodys sūnus pėsčiomis nuėjęs iki namų ilgą kelią. Nepasirodė nei tą žiemą nei dar ilgiau. Tėvas vėl ėmė skęsti į neviltį. Ūkis smuko. Pagaliau per rajoninį komisariatą sužinojo kame reikalas. Likus tarnauti pusei metų įsimylėjo vietinę mergužėlę ir po tarnybos pasiliko ten gyventi nenorėdamas prisipažinti tėvui. Jo pažadus, ketinimus akimirksniu nupūtė vėjas. Parašius Pranui laišką sūnus atsiliepė, kad kada turės laiko sugrįš vasarą pasisvečiuoti. Pranys nieko nelaukė. Anrą trobos galą pardavė doriems kauniečiams, kuriais jis tikėjo kaip globėjais, kurie daugelį vasarų čia atvykdavo vasaroti nuomodami antrą trobos pusę. Tai tiesa. Šie žmonės aprūpindavo tuo ko labiausia trūksta Praneliui. Kas kartą atvykdami atveždavo tai to, tai ano. Savo namo kaimynais-nuomininkais Pranas tikėjo. Dabar kiekvieną penktadienį laukdavo jų stipriau nei apsilankančio iš Rusijos sūnaus, nes intuicija sakė jis čia negyvens. Vasarą, viduryje savaitės nieko prieš tai nepranešęs atvyksta aplankyti su žmona sūnus. Du vyrai glebėsčiuojasi, bet tarp jų kūnų šalta nebyli siena per kurią nepasiekiama nei tėviška, nei kūniška šiluma. Marti pasakiusi „zdrastvuitie“ nuėjo pasižiūrėti gražuolio ežero su smėlėta pakrante prie sodybos. Jis jai visiškai nerūpėjo. Jeigu jau taip tai tu man šiuose namuose ilgai nevaikštinėsi paežerėmis. Nesupyko pranas, bet širdyje pajuto skaudulį. Ji, ji atėmė iš manes sūnų. Jauna prastokai vilkinti poniutė ilgai nesirodė troboje iki vyrai kalbėjo. Tėvas dar bandė pakeisti susiklėsčiusį sūnaus gyvenimą savo pusėn, bet ... . -Tėvuk, nepyk, aš priklausomas nuo jos ir nuo tos tarnybos vietos. Ten dirbu ir dabar. Dirbk sau toliau, bet palikimo šioje vietoje nesulauksi mintyse susilaikė tėvas. Abu vyrai lyg įsikandę liežuvius mažai teištardavo vienas kitam žodį. Sugrįžusi marti visai nekalbėjo su uošviu. Prabildavo rusiškai į tomą klausdama kadagi sulauksime vakarienės. Pranys turėjo rūsyje kauniečių jam atvežtų gerų maisto produktų, bet ji tikrai to geriausio negaus. Nusileido į po namu esantį rūsį. Iš ten pakilo su bryzu rūkytų mėsingų lašinukų, stiklainiu agurkų. Visa kita laikėsi viršuje ko reikėjo prie jo rankoje sublizgėjusio degtinės buteliuko. Dviem vyrams vakarui kaip kartas. Gal kiek meiliau į tėvą liežuvis sūnui atsiriš. Išėjo ne taip. Anoji rusiokė degtinės gėrė daugiau nei vyras. Iš rankinės išsitraukė pinigų ir paprašė pirmą kartą Prano, kad šis sukombinuotų dar. Dar tai dar. Man šlamanti dešimtinė nepamaišys. Prisilupusi pradėjo burnoti galai žino ką. Ir kaip suprantamai. /tą matinę kalba tikriausia supranta pusė žemės rutulio gyventojų. Prisiragavo lietuviškos, prisimatino saviškai ir kaip pagalį Tomas nunešė į lovą. -Mėgsta, bet namuose labai bijo savo tėvo, nes nuo to gauna lupti. -Nesusiklostė, sūneli, ir tau gyvenimas. Aš tai dar savuose namuose, bet kur tu, jeigu priklausomas esi. Kodėl kiti po armijos laisvi? -Nereikėjo, tėvai, man čia visai važiuoti ir skaudinti tavo širdį, bet nieko negaliu padaryti, jeigu traukia gimtas kraštas, gimti namai, kuriuose užaugau. – nuleido ašarotas akis sūnus. -Tau geriau žinoti. Man tėvas sakė po vestuvių, kad su tavo motina neturėsiu gyvenimo. Tą patį sakau tau ir aš. Baigiame degtinę ir miegoti. Rytas už vakarą protingesnis. Atsigulę sumigo ir jie. Pirmoji prabudo ji ir ėmė rankomis tarkuoti bulves blynams, nes tai buvo prižadėjusi Tomui. Prabudo ir jis kurti krosnies. Pranys basnirčiomis nubėgo pas dar laikomus gyvuliukus. Kai sugrįžo lėkštė su jos bulviniais stovėjo viduryje stalo ir laukė, kad prie jų ko nors Pranys pridėtų. Sausai nesivalgo neiškepę blynai. Įsidėjo lėkštėn paragauti. Vos neišspjovė. -Žinai, Tania, mano šuva geriau valgo, o tu dar riebalus treki. Turėjau tokią panašią, bet tu dar gražesnė. Sūnau, sūnau, likimas skyrė ir tau pačią ne gyvenimui, o vargams. -Naslūšalas ja svojy krasoty i tam. Tak što mnie na eto naplievat. A ty, papunia, vypei i būdiet pariadok. (prisiklausiau apie savo grožį aš ir ten. Taip, kad man į tai nusispjauti O tu, tėtušėli, imk išgerk ir bus tvarka. .) Ši pastatė besišypsančias akis nė kiek nenustebusi. Pranas irgi priimerktus veizolus stulpu. Ji beveik viską supranta lietuviškai. Tomą už rankos ir patraukė link parduotuvės. Gaspadiniauti matai čia aš atvykau. Man poilsio reikia. Iš ten sugrįžo ne tuščiomis. Maistas toks kokio tik rado geresnio parduotuvėje. Degtinėlės netruks tikrai dviems dienoms. Praną tokie savivaliavimai jo namuose ėmė siutinti, tačiau nusprendė nusileisti. Galbūt paskutinį sykį mato sūnų. Tai ir paūliavojo viešnia gražiame Dzūkijos kampelyje, kad pusnuogei besimaudant, bešokinėjant nuo gražaus liepto susirinko to šou pasižiūrėti kaimo smalsuoliai. Jai tas nė motais. Savo daro toliau. Apgirtusiam sūnui saulė danguje ėmė bėgioti tad jis apsivertė paežerės pievelėje ant pilvo ir kietai užmigo. Tik Praniui jokia degtinė nesugebėjo galvos susukti. Smagink kaime to nemačiusius paauglius mano sūnaus naikintoja. Nusisuko jis į trobos pusę iš sodo kur jie šventė. Prie tokio svečių elgesio jis nepratęs trečios dienos pavakaryje pasakė: -Negalvokite, kad varau jus atgal, bet man reikia ramybės. Kitos dienos ryte svečiai krovėsi savo krepšius. Palydėjęs juos iki didžiųjų vartų Pranas teištarė: -Duokdie, jums laimingo gyvenimo. -tau taip pat, tėvai. – nusivylusiu balsu vos judindamas lūpas prabilo sūnus. Patinusiomis akimis žmona paragino vyrą paskubėti iki autobusų sustojimo. Išvažiavo. Rami tyla skaudžiai kandžiojo šeimininko širdį. Po šio įvykio Prano nei rankos, nei norai nekilo prie darbo. Gyvenimas tapo nemielu. Iš buvusios giminės liko vienas, vienutėlis. Prarasta brangiausia kuo vylėsi. Sūnus. Kauniečiai atvyko mėnesiui laiko atostogų. Jie jo gyvenime tapo patikimiausi žmonės. Žvejojant jis prabilo: -Nieko neturiu išskyrus jus. Sūnus čia jau nebegrįš. Algi, dabar turi laiko. Važiuojam į rajoną viskas ką matai mano palieku jums. Sutvarkome tuos dokumentus man bus ramu. Žinosiu, kad tas turtelis su žemele patikimose gerose rankose. Kauniečiai jau senokai jautė tą dalyką, nes sodybos šeimininkas kiek padauginęs kalbėjo tą patį. Kaip tarė taip padarė be jokių kliūčių. Jis dėl akių pavasarį pasodino bulvių keletą vagelių. Vieną kitą daigą, sėklą daržovių žemėn paliko. Tik jau net negalvojo jas valgys ar ne. Šiokį tokį lituką prie savęs dar prilaikė, bet tam reikalui mažoka. Kaimynas gyvenantis už trijų šimtų metrų laikė seną vos judantį prie žemės arklį. -Žinai, pirk mano spartukę, nepraloši. Jau girdėjai kaip yra su tuo mano namu. -Kas negirdės. Pinigai už arklį bus ryt. Vyrai baryšiams draugiškai butelaitį ir savais keliais. Kitą dieną pūsta nuo litukų kišene sugrįžo iš kaimyno. Užsirakino duris. Pataisė stalą užkandžiais ir pradėjo kelionę. Prieš tai parašęs laišką. „algi,, visi mano pinigai spintoje po apačioje esančiomis antromis grindimis. Karstui ir aprangai turi užtekti. Pranas“ Taurelę kilnojo ilgai iki apsvaigo. Kad tik nueičiau iki ten. Namuose negalima. Gali vaidentis. Paskutinį puslitriuką pasiėmė su savimi. Kišenėn įsidėjo duonos ir užrakinęs pirkios duris patraukė malkinaitėn. Tam reikalui buvo ruoštasi. Maktelėjo paskutinį gurkšnį iš stiklinės gerklės ir susmuko. Po keleto dienų jį surado klūpantį su virve atsilaisvinusia per tiek laiko nuo gegnės. O gal jo taip buvo suplanuota, kad rastų prieš žmones ir aukščiausiąjį klūpantį. Atgal |