Vincas Baublys - Sūnus palaidūnas
Šeimai skiriantis dėl tėvo kaltės jis buvo atskirtas nuo mamos ir brolių.Taip reikėjo. Taip nusprendė mama kadangi jai vienai keturis pametinukus sūnus auginti sunku. Priedo dvyniai ligoti. Vyriausias jau galėjo gyventi tarp savų žmonių mažai prižiūrimas. Paklusnus vaikas. Nieko nepasakysi. Kokį darbelį pagal jo amžių pasakysi tą padarys. Einant penktiems metukams jo gyvenimo kelias iki mokyklos vingiavo tai pas vienus, tai pas kitus senelius. Vieni iš jų jam net ne giminaičiai. Mamos brolio uošviai, bet labai geri žmonės. Šioje šeimoje praleistos jo gražiausios vaikystės dienos neužsimirš niekada iki jis gyvas. Čia uždirbti esant vaikui pirmieji jo Rubliukai, kuriuos atidavė sunkiai besiverčiančiai mamai. Iki mokyklos išmoko šienauti, ravėti daržus, naikinti varnų lizdus, kad šios mažų viščiukų nenešiotų savo mažyliams. Visko neaprašysi. O svarbiausia, kad sugebėjo skirti gerą žmogų nuo blogo. Pastariesiems tas nepatiko. Vaikas nemokėjo slėpti savo jausmų ir visada į tą negeruolį pažiūrėdavo kreivomis akutėmis praeidamas. Dar vaikas būdamas jau atsirinkinėjo tarp vyresnių gyventojų ir bendraamžių. Vaikystė skyrėsi į dvi gyvenamas vietas po mamos skyrybų. Mamos gimtinė su tikrais seneliais ir dėdės žmonos tėvai su kaimu. Likus mėnesiui iki mokyklos sugrįžo pas mamą, kad ji sutvarkytų dokumentus mokytis internatinėje mokykloje. Pradžioje ikimokyklinė klasė dvi savaitės ir vėl atskirtis nuo šeimos besimokant internate. Kas dabar ir vėl kaltas sūnų stumiant nuo gimtos šeimos? Niekada neapkaltinsi nei likimo, nei gyvenimo, nes jų už rankos nebuvai suėmęs. Prabėgo metai laiko. Dvyniai mokėsi protiškai silpnesnių mokykloje Vilniuje. Namuose lyg ir vietos netrūksta, bet motiniška širdis sako, kad vyresnėlis turi mokytis būtent ten kur dabar mokosi. Čia teta dirba valgykloje jam atstojanti vos ne mamą. Tai ko jam daugiau reikia? Giliai vaiko širdelėje augo nejuntamaiatstumtis tai vietai kur gyvena mama. Mokslai sekasi gerai. Kartais prisigretina net prie pirmūnų. Kuo toliau tuo labiau jo žinios atmintyje gerėja. Nereikia net ir pamokų kartoti. Išlieka praktiškai viskas ką mokytojas per pamoką aiškino. Su matematika, kurios nemėgo,kiek sunkiau, bet ir čia laikosi aukščiau viduriuko. Vaikas dar nebaigė aštuonių klasių, o jau suplanuotas kienotai jo tolesnis gyvenimo kelias kartu su mamos pritarimu. Tegul greičiau savo duoną pradeda valgyti. Jam apie visus tuos reikalus nė žodeliu neužsiminta. Vasaroja dirbdamas pas močiutę gulinčią ligoninėje. Nelauktai, netikėtai liepos pabaigoje dar neprasidėjus javapjūtei pranešama. Turi sugrįžti į mamos namus ir vežti dokumentus mokslams technikume.
-Ar jūs gerai pagalvojote? Juk klystate. – aiškiausia kalba internato direktorius nenorintis prarasti gero mokinio.
Kitas dalykas jis visiškai teisus. Tokio amžiaus vaikai neparuošti savarankiškam gyvenimui, jeigu jis bendrabutyje. Mamos niekuo neįtikinsi. Ji iš giminaičių turi svaresnių argumentų. Direktorius atiduoda visus reikiamus dokumentus ir nusivylusiomis akimis dar kartą pasako:
Širdis jaučia teks gailėtis.
Mamos akyse pasirodo ašaros. O gal jis teisus, bet taip padaryti patarė įtaką šeimoje turinti jos sesuo. Agronomijos specialybė jo nevilioja. Į tuos mokslus įstoja be jokios mandatinės komisijos, kadangi labai geras baigiamųjų pažymių vidurkis atestate. Mokslai internate čia man labai padėjo, nes ten iš kai ko išsunkdavo paskutines sulteles. Į kai kurias paskaitas galėjau net neiti. Šiaip sau nueidavau pasirodyti, kad esu. Ir ką? Čia patį pirmą apklausdavo, bet kad nuskalpuotų niekada. Ne toks buvau kaip atrodė. Kai kada esant ramybei įdėmiai skaitydavau knygas kurios skirtos profesijai. Tas mokslas net ir jį giliau mokantis nepritraukė prie savęs manęs lyg vidinė intuicija jaustų ateityje negerumus. Neklydo mano tas galvojimas. Grupėje buvome trisdešimt du mokiniai. Pusė iš jų pažangiai lankė visas paskaitas, bet vargu bau geriau mokėsi už tuos nelankančius. Likusiems mažai tas rūpėjo. Tai pasakė praeitis. Daugelis norėjo kuo greičiau palikti tas aštuonmetes mokyklas skaitydami, kad čia bus daug lengviau mokytis ir laisviau. Iš dalies tai tiesa. Vos ne kas metai atsiskaitinėti kada reikėjo semestrinio pažymio ar laikyti egzamino ateidavau po keleto dienų žvejybos, o ne pasiruošimo. Pažymys iš tų pagrindinių profesinių mokslų mažai atsilikdavo nuo pirmaujančių. Olialia, brolyčiai, baigus trečią kursą gavau net padidintą vasarai stipendiją. Tuo metu jau supratau tuos du šūkius, kurie garsiai skambėjo : Laisvė, lygybė, brolybė“ ir „Vienas už visus, visi už vieną. Čia pastebėjau kokia nelygybė turtine ir dvasine išraiška tarp dar jaunų besiformuojančių žmonių naujai ateičiai. Dabar pagalvoju ar ne tuo laiku visa tai pradėjo augti tai ką matome ir jaučiame šiuo metu? Klausimas ar dar dabar tai neauga? Ar neauga ta minėta atskirtis tarp mūsų tautoje gyvenančių žmonių? Čia gal reikėtų šių laikų šūkio „Jei purvabridžiu buvai tai juo ir liksi“, bet apie tai pakaks. Kiekvienas daugumoje ir tas purvabridis sau kelią šviesesnį prasimuša su prasimušusių ir nepasikeitusių švarių purvabridžių pagalba, kurie neša Lietuvos kryžių. Klampojau per tą purvą. Kiek įmanydamas save švarinau nuo tuometinio juodumo, kurio daugelis nematė. Matantys ir tai žinantys tylėjo. Tylėjau ir aš pėstininkas vos ne priešpaskutinis tose gretose. Laukėme. O ko? Gylio daugiaadatinio, kuris kandžiojasi iš visų pusių. Mano mintis greičiausia kai kas skaitė, kad dar nebaigus mokslų buvau pakviestas atlikti pareigą tėvynei. Sovietinė armija ir jos tarnai pradėjo kandžiotis dar nepradėjus tarnauti. Iš karto kariniame komisariate pasiūlė baltas meškas juodai dažyti. Pagal specialybę priklausančių vairuotojo teisių laikyti neleido. Net su grupe per mokslo baigimo išleistuves atsisveikinau šaltai ne iš mano, bet iš jų pusės. Kaip ne kaip kai kurių tėvai turėjo ryšius su vietine valdžia. Grupiokai jautė, kad tai aš supratau. Toje jaunimo grupelėje buvau kaip neatstumtas atsiskyrėlis. Lyg ir skaudu, bet visa tai pasistengiau nustumti į šalį ir pasieškoti sau kitos draugijos. Bet kur ji? Kai aš pats save daugeliu atvejų laikiau kitokiu jaunuoliu nei visi. Kariniame komisariate pačioje pradžioje dar besimokant pasakė dalį teisybės. Baltų meškų nedažiau, bet greičiausia patekau dar blogesnėje padėtyje. Iš ten sugrįžau paženklintas kaulų rinkinys, kuris gimtinėje labai greitai visu kūnu pradėjo atsistatinėti stiprindamas darbu sveikatą. Nepraėjus dviems mėnesiams po sugrįžimo iš armijos pakviečiamas pakartotinei tarnybai. Pajuntu, kad čia kažkas negerai ir pasipustęs padus palieku tą vietą net saviškiams nežinant kur. Manyje vis dar stovi tas inplantas, kuris graužia sveikatą. Atrodo lyg ir nepalaužiamą. To daikto visiškai nejaučiu, bet viskam ateina laikas. Žmogus ne adata, nepasislėpsi. Esu susekamas vienoje vietoje, kurioje buvau ilgiau apsistojęs. Gyvenau atskirai nuo tos šeimos. Naktį niekada savo būsto nerakindavau. Miegantį apsvaigina. Supratę, kad mažai reaguoju į aplinką dar apnuodija. Ryte nepasikeliu. Tas pats per pietus, per vakarienę ir dar visą sekančią dieną. Save jaučiu, bet suprantu, kad matau daug silpniau. Kitos dienos pavakaryje atsiduriu ligoninėje kur laukia dar didesni išbandymai. Čia esu naikinamas net lašelinėmis, kad tik negyvenčiau. Deja, jie suklysta. Ligoninėje nepavykus sunaikinti apakinamas dar stipriau. Iš jos paleidžiamas dar kiek besiorientuojantis aplinkoje. Aklas gimtinėje pasijuntu tarp matančių niekam nereikalingas. Saviškių nesu atstumtas, bet tie jiems nesuprantami praeityje mano gyvenimo metai vis labiau tolina mus. Iš kai ko išgirstu, kad gyvenau palaidą gyvenimą. Tai įskaudina labiausia. Kelias veda į valdiškus globos namus kur panašūs į mane. Tai įvyksta gana greitai palyginus su kitais gyventojais. Po tokios traumos pradedu vartoti antidepresantus, kurie dar labiau sumažina regėjimą. Pasikalbu su viena patyrusia medike ir tuos vaistus metu į šalį, bet regos atstatyti nepavyksta. Pirmoje med komisijoje per metrą mačiau ant juodos lentelės žmogaus pirštą. To neliko. Įsivažiuoju į aklo žmogaus gyvenimą, nes nenoriu supūti lovoje. Prasideda kūrybinis darbas. Tai man prie širdies. Gyvenu. Tas daiktelis, kurio negali aptikti medikai esti manyje ir daro savo. Tie skaudūs jo nagai išlindo praėjus dvidešimt devyneriems metams. Tekopabuvoti centre kuriame tikrinamas radiacijos kiekis kūne. Ženklas paliktas sovietų juosmenyje surastas. Kauno klinikos aiškiausia pasako:
-Žmogau, mes tau niekuo padėti negalime.
Labai panašius žodžius išgirdau ir 2004 metais iš akių gydytojo:
-tokios operacijos dar niekas pasaulyje neatliko.
Žmogus net gerai nežinojo kodėl tos akys nemato. Aš ir pats nesuvokiau, kad taip gali pakenkti tas dalykas. Su viskuo susitaikiau, nes jokios išeities nebuvo. Kuriam laikui aklas laikinai atsidūriau neįgaliojo vežimėlyje, bet ir vėl sugebėjau atsistoti ant kojų. Nors viena iš jų jau trumpesnė dviem centimetrais. Ar aklas gali judėti ta įranga visiškai nematydamas. Neteko to girdėti. To nedariau ir aš, bet kūrybinio darbo nemečiau. Jis mano kasdieninė duona.
Atgal