 |
|
|
O du mažučiai jos langeliai į kelią žiba tarsi dvi akelės. Senų rastų statyta iš seno dar gerai išsilaikiusio pastato kur anksčiau gyveno tremtiniai. Nepanašu buvo,kad jie sugrįš atgal į gimtinę, nes aktyviai prisidėjo prie perlojos partizanų būrio veiklos. Juolab jau tuo metu sveikata šlubavo. Skubėta statyti, nes reikėjo kur gyventi. Sienojais į viršų išsiraičiusi trobelė atrodė vos ne siūbuojanti nuo atšiaurių vėjų, kad reikėjo lyginamaisiais su varžtais balkiais tvirtinti rastus. Iš lauko pusės pilku sienojų sidabru prieš šviesą pasidengusi sublizga atėjusio akyse. Tik įsižiūrėk gerai ir pamatysi tai. Vieni pamatai rinktinių akmenų stovėjo tvirčiausiai tarsi į žemę su kieto molio siūlėmis įaugę. Po kiekvieno lietaus sublizgėdavo įvairiausiomis granito spalvomis saulės spinduliuose drėgni. Pradžioje stogas skiedrinis laikė neilgai, nes šalia jaunas žemas miškelis nesugebėdavo užstoti nuo stiprių šiaurinių vėjų ant kalnelio. Per didžiausius vargus padengtas tiesiai ant skiedrų nauju šiferiu, kurio ilgai niekas nekeitė. Tiesiog reikmės nebuvo. Sako geros rankos dirbo prie to šiferinio stogo. Čia aš mažas augau, čia augo mano mama ir visi šioje šeimoje gimę vaikai, išskyrus anūkus. Čia augo ir naujas daug protingesnis mano vidinis pasaulis, kuris skyrėsi nuo kitų vaikų. Tvora ne žalia nuo senumo samana pasidengusi, bet panašia į tą samaną spalva plonyčiu kaip rūtos lapelis sluoksniu. Kas tai per augantis daiktelis niekaip negalėjau suprasti. Tas žalumas ir dabar stovi akyse. Kuolatvorių viršuje viena kita mažutė neaugli žolelė pasistiebia praėjus lietui pasižiūrėti kas aplinkui šioje sodyboje. Toliau jai matyti nereikėjo. Iš karto buvo pintų eglišakių. Kiek vėliau pjautinių nusmailintų lentelių, kurias pats kiek ūgtelėjęs kaliau, nes augau mažas, nes čia praleidau visas mokyklines vasaros atostogas darbuose. Įsiminė, įlindo į širdį ši vieta taip giliai, kad neišvarysiu iki šioje žemėje gyvensiu. Visada ją prisimenu tik su geromis mintimis gyvendamas, nes čia jau suprasta su senelio pagalba šio gyvenimo neteisybė. Bet pasakykite kur jos nėra? Geriau jau tegul bus gražu ir širdžiai miela. Įeini į priemenaitę dideliais slenkstiniais akmenimis ir čia pajunti iš aukšto sklindantį džiovintos dzūkiškos mėsos gardėsių kvapelį. Uhuhu nors imk ir nosį užsikišk. Nori nenori turi užgniaužti tą kvapelį, o skrandelį paslėpti paduose, nes šie jausdavo tik druskingos miško pievų žolelės skonį karvutę rasotais rytais beganant. Pririšdavo močiutė ant ėglinės lazdos brezentinį druskos maišelį ir šienauk žolę karvutei prieš nosį. O ši savo dantimis dar geriau šienauja nei aš ta lazda, kad žemės grynumas matosi. Pienelis aukščiausios klasės, kad niekada tuose namuose netrūkdavo nei sūrio, nei sviesto namų darbo. Sviestą išsijuosęs ant suolelio virtuvėje mušiau, kad net asla pasidengdavo išrūgomis, Dzūkijoje taip vadinamomis maslionkomis. Nepalikdavo manęs vaiko ir šalti rytai lyg jausdami kojų basumą. Tekšt, patekšt karvutė iš po savo uodegos ir jau stoviu šiltame žaliame blyne. Šilta ir sveika kojelėms. Tai patyrė ne vienas anų laikų ir ankstesnių piemenukas, kuris neturėjo tinkamo apavo tam reikalui. Kiek močiutė ant aukšto berinko vienus ir kitus dėdžių vaikystės batus visi dideli, išsikraipę. Žvilgteliu. Kišeninis dziegorukas rodo greitai aštuonios ryto. Pats laikas margają ginti melžimui namo. Manęs laukia visada paruošta beržinė šakelė vaikyti nuo karvutės bimbalus kada močiutė ją melžia. Tik nebandyk jų daužyti, nes margoji muistysis, kraipysis vietoje. Senolė pyks. Besiblaškydama kibirą su pienu išvers. Kur kiek stipriau suduodu beržine šakele ranka visada švelniai paglostau. Tegul ir nejaučia nuo šakelės skausmo, bet nuo rankelės jai tikrai malonu ir ramu. O pienelis supirkimo mašinoje tai visu kibiru jau ne kapeikėles atseina. Taip dedant rubliuką po rubliuko pilnėjo senutės kapšelis apie kurį mažai kam kalbėjo. Tik viena žinojo kur jis. Vyriausia rūpestingiausia dukra paklausė: -tai kamgi tu juos renki? Į kapus nenusineši. -O kas žino? Gal kai visai susilpnėsiu kokiam daktarui reikės įduoti, kad nors namo iš ligoninės sugrįžčiau su samone? Savoje vietoje žinai švenčiau. Daryk kaip nori. Dukra pakraipė galvą. Pinigai matai pūva. Už sienos girdėjau tas kalbas ir pagalvojau kogi jai parūpo tie pinigai. Mieste gyvena geriau nei daugelis kitų. O va mano mama kaimietė biedna. Nors dirba daugiau nei teta. Vyriausiajai kaime daržus nuraviu, bulves nuo Kolorado ginu ir iš to nieko neturiu. Kada ne kada atvežamas jos saldainiukas. Matote buvo laikas, kad kai kas ir iš miesto kaime galėjo turėti pusšimtį arelių atskiroje nuo žmonių žemių vietelėje. Jos daug supratingesnio vyro buvau aprūpintas valo, kabliukų žvejybai rinkiniais. Tas mane labiau tenkino. Pinigai į gyvenimą ateis su laiku. Šiame vienkiemių kaimelyje turėjau ramybę, svajas ir didelę meilę gamtai kaip ir mamos vienas brolis. Džiaugiausi tomis vasaromis kur gyvenau vaikystėje svajodamas čia gyventi užaugęs. Ne taip, ne taip išėjo kaip labai norėjosi. Močiutė man tarnaujant sovietinėje armijoje išėjo iš gyvenimo. Atitarnavęs sugrįžau prie šių namų, bet čia manęs jau nenorėjo įsileisti tetos nurodymu jauniausias mamos brolis. Iš pusė žodžio tai supratau. Nėra mano vietos kur ruošiausi kurti savo gyvenimą. Spustelėjau „Javos“ užvedimo pedalą ir čia daugiau nesirodžiau. Gyvenantis čia dėdė sudegė su visu namu. Likęs jau gerai ir gražiai išaugęs miškas imtas pjauti tos pačios tetos nusamdžius darbininkus. Iš tos paliktos močiutės dalios mamai atiteko tik margoji, kurią su beržiuke šakele glosčiau melžiant. Plynė iš aplink augusio miško neliko, nes kaip ne kaip yra gamtos apsauga ir jos gerbėjai. Ne kiekvienam niekadėjui pavyksta įgyvendinti savus planus, planelius, kurie daugeliui sąžiningų žmonių aiškiausia žinomi. Kai kuriuos pristabdo net ir žodžiai. O man ta vieta spaudžia širdį ir dabar, bet jau vėlu. Laikas dar niekada nesisuko atgal. Mano žvaigždė dažnai prakalba: -Tu turėjai gyventi ten, nes taip norėjo seneliai. Atgal |