 |
|
|
-Auklėtojas stipriai ir skausmingai gnaibo mano krūtis. -Įspėsiu, kad daugiau to nedarytų. Dažnai iškildavo ateityje ar tas išsisakymas ne klaida, ar ne geriau dar metai būtų buvę pakentėti? Juk jis jos neprievartavo. Gal jos liaunas gražus kūnelis perminkštas tokiems pirštiniams gniaužtams? O šiam norėjosi, kad jie po kiekvieno įgnybimo ir dar patempimo būtų didesni. Reikalui greičiausia ruošta. Po vakarienės jau įsibėgėjusį pavasarį visi vaikai lauke glamonėjami gamtos, tarpusavio žaismingo džiaugsmo, o ji užsispietė savo miegamajame kambaryje trečiame aukšte. Nežinia iš kur atsidųrė ir jis. Ir prasidėjo. Pirmiausia burnos užgniaužimas. Toliau kiti mergaitės kūną prievartaujantys veiksmai. Jau tuo metu daugelis mokinių gerai žinojo, kad būdami neteisėtai nuskriausti niekam negalės pasiskūsti. Tai žinojo ir ji. Kokį skausmą teko iškentėti per tas keliolika minučių gali pasakyti tik ji. Išėjo pasididžiavęs niekintojas nekaltų mergaičių nenujausdamas, kad tą įstaigą greitai aplankys nelaimė. Irutė visą kūną apsiklojo antklode, bijodama, kad niekas neužeitų ir nepamatytų. Tas vampyras vis tiek liks teisus. Prigrasino pasakysiąs, kad ją rado kambaryje masturbuojantis galai žino kokiu daiktu. Mokiniai dar linksminosi lauke. Ji pakilo nuo geležinės lovos ir išsitraukusi iš po čiužinio pieštuką su lapeliu parašė: „Tu manęs daugiau už ausų netampysi“ Pasidėjo jį po pagalve. Kai visi vaikai sumigo ji susiruošė į tualetą. Pataisiusi lovą ir palikusi ant jos raštelį išėjo iš kambario ir daugiau ten nesugrįžo. Pakeliui link tos vietos einant jos akys nukrypo į koridoriuje esantį lengvai atveriamą balkonėlį. Atsistojo prie jo geležinių turėklų. Pasižiūrėjo nakties tamsoje į žemę ir vertėsi per viršų be jokio garso. Kieno tai iš kambariokų intuicija jautė ir mergina prabudo. Irutės lova tuščia. Gal naktį pabėgo paskutiniu metu su ašaromis akyse gyvenanti kambariokė. Greitai buvo prabudinta naktinė auklė. Rastas pravertas balkonėlis ir apačioje ant šaligatvinių plytelių sulamdytas, sulaužytas nuo kritimo smūgio Irutės kūnas. Raštelis be abejo, bet apie jį buvo kalbama tik pašnibždomis. Baimė sukaustė daugelį mokinių. Atvykusi greitoji pagalba išsivežė kiek žinoma dar gyvą su sulaužytu stuburu ir dubens kaulu mergaitę. Ir per ką visa tai atsitiko? Toli nuskambėjo tas įvykis, bet niekšui blogiu atgal nebesugrįžo. Jis ir vėl garbus negerų vaikų tramdytojas, o ne niekintojas. Apie Irutę mokykloje pradžioje buvo daug kalbų, kad ji vargiai išgyvens. Atgal čia mokytis ji nesugrįžo. Praėjus trims metams negalėjau patikėti savo akimis. Ji gyva. Ji mokosi agronomijos specialybės. Pamačiau ją, tačiau nepriminant to skausmo jos nedrįsau nė karto prakalbinti. Aiškiausia matėsi, kad jos figūra labai pasikeitusi būtent kaulų dubens srityje sudėjimu. Kiek tokių niekšų yra ir šiuo metu vaikų globos įstaigose? Kaip kiti įstaigų darbuotojai jausdami tokius dalykus nutyli teisėtvarkos darbuotojams, kad neįvyktų nelaimės? Atgal |