Vincas Baublys - Susitaikymas
Kas jam atsitiko iš karto niekas net negalėjo įtarti. Kas įvyko su jo kūnu taip pat. Po daugelio metų visa tai ima aiškėti medikams, kad tokie dalykai tikrai galimi ir iš karto ligos priežastį diagnozuoti sunku arba net neįmanoma. Sveikas, sveikutėlis žmogus ilsėjosi pas draugę mieste savaitgalį. Sugrįžo į gyvenamą vietą sekmadienio pavakaryje. Pasikalbėjo su šeimininkais apie praleistą savaitgalį. pas juos jis gyveno ir padėjo jiems darbuose, kad nereikėtų mokėti nuomos mokesčio. Pats jaunuolis į sostinę atvyko uždarbiauti kadangi atokiame rajone su darbais buvo sunkoka. Toks susitarimas apsigyvenant čia tiko jam ir jiems. Darbštūs žmonės vienas kitą puikiai supranta. Taigi, Vilius pasikalbėjęs su šeimininkais ir aptaręs rytdienos darbus patraukė į savo būstą ilsėtis. Svečiuose gerai, bet savo namuose geriausia. Šią vietą jis laikė labai panašia. Persirengęs pasidarė kavos puodelį ir gerdamas ją atsipalaidavo vos ne iki snaudulio. Norėjosi miego. Eisiu šiandien kiek anksčiau gulti, nes ateinanti savaitė tikrai bus apkrauta sunkiais darbais. Išėjęs į kiemą ant jo pačio lietų betoninių laiptelių surūkė, žiūrėdamas į saulėlydį, dvi cigaretes, kad daugiau nesikelti parūkyti. Mat kambaryje nerūkė. Sugrįžęs įsijungė televizorių pasižiūrėti mėgstamos laidos „Kibkit žuvelės“. Iki jos liko dar geras laiko tarpas. Nieko gero per teliką nerodė. O prieš tai apėmęs miegas išgaravo. Jau tuo metu intuicija kalbėjo sunkiai užmigsiu. Gal vėl kraujo spaudimas per žemas? Dar vienas mažutis puodelis stiprios kavos jį pakeitė. Viduje pasijuto ramybė ir tikras organizmo noras pailsėti, bet kaip visada po kavos laukė cigaretė. Išėjo jau gerokai sutemus dar kartą į kiemą parūkyti. Tai padaręs pakilo ir nežinia dėl ko ėmė svaigti galva. Taip, kad jis savęs beveik nejautė. Iki lovos priėjo per miglas. Atsigulė. Tada viskas išnyko. Televizorius liko neišjungtas. Ryte atnešusi pusryčius šeimininkė jį rado miegantį ir prakalbino, kad keltūsi valgyti. Žmogaus balsas jį prabudino iš to trandinio miego, bet aiškiai jautė visame kūne silpnumą. Tai pasakė. Ji gerai žinojo. Vilius visada keliasi daug anksčiau nei jie. Reiškia su sveikata tikrai kas tai negerai.
-Atsigauk, nes matau tavo veidas visas baltutėlis. Greičiausia vėl ta mažakraujystė. Atnešiu vaistų.
-gal ir gerai būtų. –atsakė ne savu balsu.
Išgėręs vaistus užmigo dar kiečiau. Tamsoje iškilo neaiškus vaizdas. Jis vakare sėdi ant laiptelių ir rūko, o prie jo artėja didelis juodas žmogus. Kuo labiau artėjo tuo labiau tas vaizdas ar vizija nyko. Šį sapną jis prisiminė tik po daugelio metų ir suprato jog tai gali būti surišta su tuo atsitiktiniu nelaimingu įvykiu naktį, nes pamatė ir save kiek vėliau tame vaizde tokiu kokiu save mato veidrodyje. Prabudęs viso to neprisiminė. Tik antros dienos pavakaryje draugo žmona atėjusi jo aplankyti rado gulintį jau šaltomis rankomis. Ėmė purtyti. Kaip nebūtų keista jis atsikėlė ant kojų ir net neprašytas iš spintos išsitraukė švarius drabužius. Apsirengė. Tą momentą kada rengėsi ir jį draugai vežė į ligoninę jis tikrai neblogai atsiminė pačiomis pirmomis dienomis kai atgavo sąmonę. Dar gana gerai matė vakarinius šviečiančius gatvių žibintus. Prie registratūros langelio pasakė savo pavardę ir ilgam susmuko į komą. Reanimacijos skyriuje tai atgaudavo samonę, tai ją prarasdavo. Prabudimo momentais jis gana gerai matė kas vyksta aplinkui. Matė kaip budinti pamaina tame skyriuje naktį gurkšnoja kavutę su likeriuku, tačiau jų nė nebandė kalbinti. O galėjo. Iš komos jį prabudindavo iš skausmo rėkiantis kaimynas, neblaivus patekęs po automobilio ratais. Kokių nuskausminančių jam neleido nepadėjo. Galų gale budintis vyrukas pripylė pusė stiklinės medicininio spirito ir sugirdė. Rėksnys nutilo. Viliaus samonė vėl dingo. Kiek laiko praleido ranimacijos skyriuje pradėjo skaičiuoti jau atsitokėjęs ligoninės keturvietėje palatoje. Dienų skaičius maišėsi. Jautė tik viena, kad tai ne toks trumpas laiko tarpas. Gulintį lovoje prie lango šildė kaitrūs saulės spinduliai, bet jis visas dažnai sudrebėdavo iš šalčio. Pasirodo būdamas komoje jis persirgo šaltu plaučių uždegimu. Tai sužinojo tik namuose gimtinėje kai sesė perskaitė sufabrikuotą ligos istoriją. Vilius susiėmė už galvos kai išgirdo kas ten parašyta. Falšų, falšas. Kam to reikėjo negalėjo suprasti, tačiau po kiek laiko suprato jog jis nieko pakeisti negali ir su tuo reikia susitaikyti. Dar gulėdamas ligoninėje jis aiškiai suprato su regėjimu bus problemų. Nebegalės dirbti to darbo, nebegalės būti savo nirvanoje-gamtoje žvejodamas ant gražių ežerų bangų. Kiek prarasta ir kiek reikia jėgų visa tai pergyventi? Pirmas dalykas gimtinėje sava šeima gyveno gana vargingai, o čia dar ir jis aklas prisideda kaip sunkus kryžius jiems ant pečių. Ne, negaliu būti jiems našta gulėdamas ligoninės lovoje kūrė planus. Aklo žmogaus gyvenimo jis neįsivaizdavo. Negana to iš karto po komos negalėjo vaikščioti, bet per kojų mankštas naktimis jis pradėjo judėti patirdamas ne mažai traumų. Turėjo didelį Norą eiti ir ėjo teisingu keliu koks tuo metu buvo įmanomas. Niekam nežinant iš saviškių soc paramos rajoniniame skyriuje kai mama tvarkė reikalus buhalterijoje skyriaus vedėja jo prašymu parašė pareiškimą, kad Vilius būtų apgyvendintas globos namuose. Rugsėjo mėnesis. Jo pabaigoje paramos darbuotojų pagalba jis laikinai gydosi slaugos namuose, bet skirto laiko ten neišbūna, nes atsiranda sunkesnėje sveikatos būklėje nei jis. Sugrįžta į šaltą butą pas motiną ir brolį nenaudėlį, kuris gyvena su mama. Sesė, kuri jam visada buvo palanki iki jis buvo slaugos ligoninėje persikelia gyventi į kitą butą. Geri santykiai ėmė blėsti. Vilius aiškiai suprato ji augindama dar metukų neturinčią dukrytę su vyru kiek sugeba griebiasi už to, kad nors truputėlį geriau ir ramiau gyventų. Aname bute daugiausia negerukų sukeldavo už Vilių metais jaunesnis brolis dažnai išgerdinėjantis. Su atėjusiais ar atsivestais draugais keliantis triukšmą. Per jį ten gyvenantiems nėra ramybės. Nepadeda net sesės stiprauss vyro kumščiai.
-Žentuli, tu jo niekada nepakeisi. Jis nuo gimimo toks. – kalbėjo motina.
-Gal ir nepakeisiu, bet nors laikinai nurimsta.
Kai sesė persikėlė gyventi kitame bute motina mažai būdavo tame savo bute. Dažnai reikėjo prižiūrėti anūkėlę. Tuo labiau kas dieną jai įkyrėjo sūnaus reikalavimas pinigų tai cigaretėms, tai degtinei. Vilius neturėjo teisės niekur maišytis. Susidraugauti su broliu ir eiti jo keliu ne jam skirta. Pas sesę maišytis irgi nesinorėjo. Užsisklendė savyje su dideliu skausmu širdyje vis laukdamas tos dienos kai jį apgyvendins ten kur jo likimo žmonės. Kada niekas to negalėjo nuspėti. Apsiklausinėjo daug maž tai žinančių. Teks palaukti metus, pusantrų, o gal ir du. Iš kiemo sugrįždavo ir susigūždavo šaltame patale. Turiu išlaukti,, iškentėti, kad ir kas bebūtų. Prieš save rankos tikrai nekelsiu. Visa laimė šalia gyveno jį suprantanti šeima. Joje irgi buvo negerukų, bet jie kitokie. Susidraugavo su kaimynu dalyvavusiu Čiarnobylio avarijos likvidavime. Petriukas iš ten sugrįžo į namus neįgalus su sugadinta gerkle ir virškinimo sistema. Bėda bėdą supranta ir užjaučia. Jie kartu pasėdėdavo pasikalbėdami jo namuose, kieme. Vis ant dūšios palengvėdavo. Nei Naujų metų, nei Kalėdinių švenčių jis taip nesutiko niekada, tačiau dėl to nepergyveno, nes suprato kokioje padėtyje yra. Sau įsakinėjo, kad nereikia bartis su gyvenimo ar aukščiausiojo skirtu likimu, nes tuo nieko nelaimėsi. Jis netikėjo, kad taip greitai jo viltingas noras išsipildys. Vasario septintą dieną anksti ryte iš kaime gyvenančios pusseserės, kuri turi namuose telefoną jis išgirsta:
-Viliau, ryt anksti ryte turi pasiruošti daiktus išvykti gyventi į globos namus. Skambino vietinio soc paramos skyriaus darbuotoja.
Suvirpėjo iš džiaugsmo širdis. Tik namiškiai liko iš karto tuo nepatenkinti. Kaipgi čia taip gali būti. Ar mes jo neprižiūrime. Tegul ir aklas, bet turi kur gyventi, valgyti irgi netrūksta. Kitas dalykas prieš kaimynus negražu. Jis su nerimu širdyje pasakė:
-čia namuose aš jums tik našta, nes mano invalidumo pinigai maži. Kitas dalykas kągi aš čia namuose galiu turėti, žinoti kaip gyvena aklieji. Jie juk turi savo sąjungą, veiklą ir valstybės nepalikti gyvenimo pakelėje. Ten bus geriau ir jums lengviau.
Iš tuo metu namuose buvusių jam pritarė viena sesė supratusi, kad jis teisus. Greitai tai sužinojo ir jauniausias brolis gyvenantis tame pačiame kaime, kuris tuo metu nedirbo. Išeiginė diena.
-Brolau, prašau tavęs paskolinti man pinigų ir kai ko nupirkti vežtis ten. Ne užsienyje gyvensiu. Gausiu pinigus atiduosiu. – pritilusiu balsu ištarė jis.
-Gerai. Šiandien kai kartas važiuosiu į miestą. Ten nupirksiu ko tau reikia.
Vakare prekės buvo jo kelioniniame krepšyje. Pas sesę gerai nusiprausė vonioje. Prisėdo prie stalo. Mama, sesė su vyru ir Vilius. Mamai ant širdies užgulęs sunkumas neleido kalbėti, bet ji norėjo, kad jam ten duok Dieve, būtų geriau. Tad teištarė tuos kelis palinkėjimo žodžius ir nuėjo migdyti anūkėlės. Likusi trijulė kalbėjosi iki pusiaunakčio. Prie jų neprisidėjo brolis gyvenantis mamos bute, nes jautėsi kaltas prieš aklą. Kai aklasis sugrįžo nakvoti neištarė jam nė žodžio. Mama čia mažai kad nakvodavo. Vasario aštuntos rytas. Dar tamsu lauke, o kieme jau pasigirdo automobilio garsas. Čia pat prisistatė mama. Neužilgo į duris pasibeldė iš rajono atvykusi palydėti soc darbuotoja. Kartu jam atvežė eilinę soc pašalpą. Sūnus truputį jų paliko mamai, kad anūkei ko nors nupirktų. Pakeliui važiuojant užvežta skola ir broliui. Švarus ir niekam neskolingas palieka tą kaimą ilgam laikui. Tik važiuodamas sužino kokiuose globos namuose gyvens. Tai Veisiejų pensionatas. Ši įstaiga buvo statyta į Vokietiją ištremtiesiems, išlikusiems po karo gyviems. Ji turi pagerintas gyvenimo sąlygas čia apgyvendintiems. Viso to jis nežinojo. Svarbu jau nebus našta mamos namuose. Vargu ar čia buvo toks atvejis kai atvykėlis sutinkamas pačio laukiančio direktoriaus prie įstaigos durų. Pakviečiamos globos darbuotojos ir Vilius jų nuvedamas į gyvenamąjį kambarį. Rajono soc darbuotoja perduoda direktoriui visus dokumentus ir išvyksta. Vilius apgyvendinamas su dviem senukais nors čia gyvena ir jaunesnio amžiaus žmonių. Vienas kambariokas devyniasdešimt dviejų metų kurčias muzikantas, bet Vilius su juo susikalba ir sutaria. Kitas neturintis septyniasdešimties nesukalbamas žmogus. Neleidžia paklausyti net jam čia duoto radijo imtuvo. Tenka pačia pigiausia kaina nusipirkti ausines, kad tik šiam nemaišytų. Pats senukas paslėptą po antklode radijušką išsitraukia ir paleidžia visu garsu. Kiek kartų jo ir darbuotojų bandyta pasikalbėti dėl to reikalo nieko gero neišėjo. Tad ir vėl tenka susitaikyti su kaimyno akibrokštais. Čia trečią dieną po vizito pas šeimos gydytoją jis gauna jam reikalingus vaistus. Sveikata lyg ir pagerėja. Sutariamasis kaimynas netyčia nugriūna ant laiptų ir susilaužo koją. Po operacijos jis perkeliamas gyventi pirmame aukšte kur sunkesni ligoniai. Antram pradeda maišytis protelis su atmintimi. Jis irgi iškeliamas kitur pabuvojęs ligoninėje. Viliaus kambaryje apgyvendinami mėgstantys išgėrinėti žmonės. Štai čia prasideda tikra betvarkė tame kambaryje, kurios sustabdyti niekas negali net pastoviai keisdami kambario gyventojus. Visi lipdyti iš to pačio molio. Su jais sugyvena neblogai, bet ramybės neturi. O jos jam taip reikia. Ima skęsti į depresijos liūną. Išrašomi reikalingi vaistai, bet jie dar labiau pakenkia jo regėjimui. Dienos ir naktys tampa bemiegėmis. Tai tęsiasi dvi savaites. Patyrusi med. sesutė pataria daugiau nevartoti antidepresantų. Tai padeda dalinai atstatyti buvusį regėjimą, bet nemiga nedingsta. Vieną naktį savo mintimis nori išsikviesti savo bėdą pasikalbėti ir tai jam pavyksta. Ji lyg juodas šešėlis atsigula šalia jo. Įsiklauso ką nori pasakyti neregys. Šis su ašaromis akyse jai išsipasakoja ir paprašo, kad ji jį paliktų. Juk jis niekam nepadarė ko nors blogo. Geriau jai susidraugauti su blogais žmonėmis taip pačiai bus geriau, nes jie galės sutarti. Ši jo išklausiusi pranyksta ir daugiau nesugrįžta. Visa tai vyko tarsi kokiame transe. Po šio įvykio jis ima atsigaudinėti, daugiau judėti. Bendrauti su darbuotojais, gyventojais. Tie dalykai atneša jam geresnes, šviesesnes dienas. Po aklųjų sąjungos rajoninio filialo pirmininko apsilankymo jam padovanojamas grotuvas aklųjų bibliotekos įgarsintoms knygoms klausyti. Balandžio, gegužės mėnesiais įvyksta jo susitaikymas su neregyste. Su kuria jis nesutarė nuo tos dienos kai suprato daugiau nematysiąs. Po to visko jo gyvenimas ima keistis tik ne savaime, bet pačiam to siekiant nebūti nurašytu šiame gyvenime.

Atgal