Tokio dydžio žuvies niekada nebuvau matęs ir jau nematysiu. Su Arminu labai dažnai tekdavo pažvejoti prasidėjus pavasariniam kuojų kibimui Nemune bei ant jo atsistojus pirmam ledui, tačiau viskas kažkaip apseidavo tyliai. Artimiau žvejyboje taip ir nesusidraugavome. Gal todėl, kad abu buvome gana tylaus ir ramaus būdo. Atvažiuodavome žvejoti, o ne plepalais užsiiminėti. Jis tikrai labai rimtas Nemuno žvejys. Tuo labiau dar ir aistringas šamininkas. Šiuo šaminiu reikalu užsiimdavo kai prastai kibo kitos žuvys Nemune bei aplinkiniuose ežeruose. Pagrindinė šamų gaudymo vieta buvo prie tilto per Nemuną Merkinėje. Net ir plūdininkai gerai žinojome, kad šioje vietoje yra gilios akmenuotos duobės, kuriose užsilaiko stambi žuvis bent kuriuo metų laiku.Ši vieta tiko bent kokiai žuviai gaudyti dugnine meškere, bet kaip visada jeigu tos žuvies nori stambios tai reikia dar stambesnio dydžio kantrybės. Tik ne plūdine, kuria žvejodavau aš. Čia rudeniop pabandydavau pablizgiauti ir tiek kai ežeruose nustodavo kibti žuvys. Plūdinei žvejybai pasirinkdavau daug ramesnes neverpetuotas vieteles, kuriose galėdavau žvejoti ir pusdugnine meškere, neišleisdamas iš rankų ir plūdinukės. O kas gali pasakyti, kad ant tokių meškerių negalima sugauti didelės žuvies? Mane tenkino ir viena kita sugauta vidutinio dydžio Nemuno žuvis. Mėgau kiek judresnę žvejybą, bet kai jis ... . Aišku, aš Arminui patyliukais pavydėjau kai jis namo nešdavosi penkių, dešimties kilogramų ar didesnį sugautą šamą. Tikriausiai nerasime tokio žvejo, kuris negalvotų kągi sugaus jo kolega. Jeigu sugauni net ir vieną nedidelę žuvį, o jis nė vienos tai visada pasijunti nugalėtoju. Tik ne visada taip būna kaip norisi. Arminas išsėdėdavo prie savo neįprastai galingų dugninių ištisas valandas neišgirdęs nė vieno skambučio skambtelėjimo kai tuo metu aš traukdavau savo žuveles ir džiaugiausi. Taip jo meškerės buvo tikrai neįprastos. Valą atstodavo kaproninė maišyta su šilku virvutė. Didžiausi kabliai buvo savos gamybos. Kurgi tu surasi tokius parduotuvėje? O masalas masaliukas šamams dar keistesnis. Vištos viduriai ir dar su geru kvapeliu. Neabejoju, tas firminis aromatas vandenyje ir suviliodavo žuvį. Tą kartą įpusėjus rudeniui susiruošiau pablizgiauti Nemune. Arminą pastebėjau jau leisdamasis nuo Merkinės kalno sėdintį ant savo pastovios kėdės-akmens prie dugninių. Visu Nemuno pakraščiu nuo Česukų iki Jonionių kaimo nesimatė nė vieno žvejo, o jis sėdėjo ir laukė kada nusišypsos šaminė laimė. Priėjau prie jo ir ėmėme kalbėtis. Pasirodo jis čia budi ir ją gaudo jau senokai, tačiau niekas nekimba, bet kai prasitarė, kad prieš keletą dienų išsitraukė dvylikos kilogramų šamą aš nusprendžiau jam nemaišyti. Tegul sau, o aš einu prie savos žvejybos. Nusprendžiau žvejoti bent šimtą metrų žemyn upe nuo jo, bet jis man pasiūlė keletą kartų užmesti blizgę ir prie tilto duobėje. Gal joje išjudinsiu žuvį savo blizgės mėtymu. Pabandžiau. Tuščias darbas. Palinkėjęs jam didelio šamo patraukiau savo keliu. Taip nuėjau iki tos vietos kur kadaise seniai meškere pavasarį išsitraukiau dešimties kilogramų lydeką. Čia buvo gana ilgoka sekluma, kurioje tikrai nesitikėjau nieko sugauti. Nusprendžiau mėtydamas blizgę sugrįšti atgal ir šturmuoti Nemuno pakraštį kitoje pusėje Česukų kaimo. Gal net iki pačio Dubaklonio. Žiūriu link manęs net sulinkęs ir ištiesęs rankas su meškere paknopstomis eina Arminas. Užkibo. Ir jeigu jis jau net vedamas žuvies tai čia tikrai kažkas stambaus. Matėsi kaip tvirta jo dugninė meškerė tai sulinksta keliama tai išsitiesia nuleista prie vandens, slopindama pasipriešinimą. Armino laukė toks pats kelias kaip ir manęs su ta didžiąja lydeka. Išsigelbėjimas tik ta seklumėlė. Neužsivesi ant jos žuvies ji galima sakyti jau nebetavo, nes už seklumėlės sekė staigus posūkis nusėtas didžiausiais, išsikišusiais iš vandens akmenimis. Tai tikri spąstai žvejams traukiant užkibusią didelę žuvį. Aš ir Arminas tai gerai žinojome. Dabar jis turėjo įdėti dideles pastangas, kad žuvis būtų užsitraukta ant sekliaus. Tik maniškė lydeka tuo metu buvo iškankinta ligos ir pavandeniui plaukė lyg rąstas, o Armino žuvis galingai blaškėsi, nuplaukdama net iki pačios upės vidurio. Tai jau ne pirma stambi žuvis per kiek ilgesnius Armino žvejybos metus nei mano ir aš negalėjau jam duoti jokių patarimų. Geriau jau patylėti, nes dar liksi kaltas, jeigu anoji nutruks. Pasitraukiau iš kelio pakrantėje ir įdėmiai stebėjau kovą. Arminas kartais net ir meškerės pakelti negalėjo, nes ji galėjo arba lūžti, arba trūkti net ir tvirta virvutė. Staiga žuvis vienu momentu padarė klaidą. Ji kažkodėl apsisuko ir ėmė plaukti atgal prieš srovę lyg norėdama vėl sugrįžti į savo duobę ir pasislėpti tarp akmenų. Nuo duobės pasroviui buvo nueitas jau nemažas atstumas , o sėklius visiškai netoli. Kas ką įveiks? Tokią žuvies ir žmogaus kovą mačiau pirmą kartą gyvenime. Neabejojau, kad tai bus gigantiškas šamas. Neabejojau ir tuo, kad jis bus daug didesnis nei mano dar vaikystėje sugautas, kuris svėrė šešiolika kilogramų. Gal jam protelis pasimaišė, kad nepasiekęs duobės prie tilto jis vėl pasisuko atgal pasroviui. Tą dieną Arminą tikrai lydėjo laimės žvaigždė žvejyboje. Tikras ringas. Tik vienas kovotojas krante, o kitas vandenyje. Pastarasis pasirodė silpnesnis, nes likus pusei atstumo iki seklumos aiškiai mačiau kaip daug lengviau Arminas ėmė sukti savo inercinę ritę, tačiau net ir nusilpusi žuvis dar vis niekaip nepasirodo vandens paviršiuje. Negi ji tarsi kojomis vaikšto dugnu? Posūkio seklumėlė artėjo. Gylis upėje po truputį mažėjo, pabėgdamas nuo pagrindinės upės vagos. Ir štai jo paviršiuje pasirodė pirmas, dydžio sulig kubilu, verdantis ratilas. Po jo iškilo didžiausio koks tik yra kibiro dydžio ovalios formos uodegos pelekas. Šamas ėmė vis labiau ir labiau silpti. Niekada negalėjau net ir įsivaizduoti, kad ant tokios plonos virvutės galima suvaldyti tokią didelę žuvį. Nebent Hemingvėjaus romane „“Senis ir jūra“. Pagaliau šamas po vandeniu ėmė trauktis lyg koks rąstas iki buvo užtemptas ant sekliaus. Čia prireikė mano pagalbos. Suskubau padėti didžiam žvejui, palaikydamas jo dugninę meškerę. Arminas įsibridęs į vandenį šamą apsikabino tarsi žmogų, kad šis daugiau nesipriešintų lyg norėdamas jam nulaužti stuburą. Tik po to abejomis rankomis suėmęs už žiaunų ėmė tempti į krantą. Žuvis visiškai nerodė jokios jėgos. Abu su Arminu ilgai žiūrėjome į ant kranto jau gelstančioje žolėje gulinčią žuvį. Kaip ją reikės parsinešti namo Arminas net neįsivaizdavo. Tik ant pečių, bet uodega vis tiek turėjo vilktis žeme, nes žuvis buvo ilgesnė nei žvejo ūgis. Kita bėda. Kaip tokį svorį užtempti į ilgą Merkinės kalną? Nusprendėme, kad aš pavažiuosiu iki vieno jo draugo namų ir šis atvarys karutį. Kitos išeities nebuvo. Žinia greitai pasklido po visą Merkinės miestelį. Iki pakilome į kalną miestelyje prie cerkvės mūsų laukė didžiausia smalsuolių minia. Kai maisto prekių parduotuvėje šamą pasvėrėme jis svėrė keturiasdešimt šešis kilogramus. Kiek vėliau apytiksliai paskaičiavome, kad dvikova truko apie pusvalandį. Tai didžiausia žuvis kokią man teko matyti gyvenime. Tą patį rudenį kitoje pusėje Nemuno tiesiai ties ta seklumėle tekėjo Straujos upelis, kuriame aš ištraukiau savo gyvenimo upėtakį.