Tris metus kaip vėjas nupūtė nuo to laiko kai mane dar mažą vaiką vos iš kojų neišvertė areštuotas skardinėje vonioje dėdės Pranelio sazanas kai jį pabandžiau už žiaunų papurtyti už tai kad man trenkė savo uodega kai jį gulintį pabandžiau paglostyti. Vaje. Vaje kokia gėda tada buvo prieš savo mokytoją žvejoti senelį. Tada jis buvo dėdės . sugautas Mardasavo ežere ir gulėdamas ant šono su tokio pačio dydžio savo draugu laukė savo valandos kada atsidurs ant stalo. Tie du gražuoliai vos tilpo vienoje vonioje tad ir gulėjo vienas kitam ant šono. Tikri gigantai, o aš mažas vaikas. Praėjus tiek laiko save laikiau jau dideliu žmogumi ir žveju, nes jau buvau sugavęs nemažai nemažų žuvų ir svarbiausia jau buvau mokinys. Dabar tikrai tokie sazanai jau nebūtų vertę manęs iš kojų. Aš jiems parodyčiau. Tegul tik ateina jie pas mane dabar tai valgydamas jų šonkaulius suskaičiuočiau, nes jau tai moku. Tokia patirtis, tiek jėgos! Jūs ką, bičiuliai, Ten vaikščiojantys padugniu suvaikėjote? Aš jau tikras vyras ir dabar su bent kuo jėgas jau galiu išbandyti, jeigu šienauti jau moku. Didelio čia daikto dalgeliu mažiausio numerio pamojuoti. Tai kas man tos žuvys. Jos rankų neturi ir manęs tikrai daugiau nenugalės. Po pirmos klasės per vasaros atostogas dvi savaites svečiavausi pas dėdės Alpuko uošvius Mardasavo kaime. Čia iki mokyklos esu praleidęs nemažai laiko. Jų dailus namelis stovėjo ant neaukštos kalvelės visiškai šalia gražiausios Dzūkijos upės Merkio. Šie abu senukai jau gerai žinojo mano vaiko aistrą žvejybai. Tik tokios tinkamesnės vietos numalšinti šią aistrą arčiau jų namų upėje nebuvo. Vienoje vienintelėje proskynėlėje tarp alksnių močiutė visada semdavo klonelėje pasodintiems daržams laistyti vandenį. Vieta žvejybai lyg ir nebloga būtų. Tuo labiau matėsi už keleto metrų pavandeniui didelė vandens versmė už kurios vanduo ramiai sukosi vienoje vietoje. Čia tikrai turėjo būti nebloga žuvų apsistojimo vieta. Aiškiai matėsi po skaidriu vandeniu didelis akmuo per kurį risdamasi upės srovė kėlė tą didelių verpetų versmę. Už jos turėjo susidaryti didoka duobė per ilgiausius metus išgraužta srovės. Taip ir buvo. Srovėje prieš tai niekada nebuvau žvejojęs ir net neįsivaizdavau kaip suprasti kada žuvis kimba kada ta plūdė pastoviai juda, o kartais savaime panyra po vandeniu. Ir suprask tu kada kimba, kada ne. Daug vyresnis kaimynų sūnus Valdas pasirodo buvo neblogas upės žvejys. Jis man ir išaiškino tas visas gudrybes žvejojant upėje. Pasirodo tai visiškai paprasta tik ta žvejyba daug judresnė. Ši vieta žvejybai tai gera, bet kaip iki tos duobės užmesti kai prie pat vandens virš to akmens nulinkusi didelė pasvirusio alksnio šaka. Seneliui Antanukui išsipasakojau savo bėdą. Jis labai norėjo man padėti ir ilgai negalvojęs sumąstė toje vietoje padaryti tiltelį. -Seniai apie tai reikėjo pagalvoti, nes močiutė semdama vandenį daržams laistyti keletą kartų vos nenusivertė nuo kranto į upę. – taip pasakęs iš karto griebėsi darbo. Visus tuos tiltelio statybos reikalus jis atliko puikiai ir greitai. Net ir suoliuką ant tiltelio sukalė, kad ne stovėdamas, o kaip ponaitis sėdėdamas galėčiau gaudyti žuvį. Nieko nepasakysi kaip kokiame kurorte man tas gerasis senelis Antanukas viską sutvarkė, kad jam nors paragauti tos žuvelės sugaučiau. Mat abu senukai labai mėgo žuvį. Tai kaipgi čia nesistengsi dėl tokio rimto žvejo? Tik ta prakeikta šaka vis dar maišė užmesti meškerę. Ir gerasgi tas senelis Antanukas, kad dėl mažo vaiko užgaidų senam žmogui reikėjo lipti į alksnį ir pririšus virve tą šaką pjūkliuku nupjauti. Kai paklausiau kam jis ją riša tai atsakė, kad negalima tokių dalykų leisti plaukti pavandeniui, o kitas dalykas jis kai kartas ruošėsi parūkyti kaimiškus lašinukus ir keletą rinkių dešrų nuvežti paskanauti Alpukui su dukra Danute. Kaipgi nepjausi tos šakos kada reikalinga medžiaga mėsos rūkymui. Kitas dalykas. Labai gerai žinojau, kad abu senukai labai mėgsta valgyti žuvį. Argi neatsibos tie visi kiauliški skanėstai senam žmogui visą gyvenimą dirbusiam  ir gyvenusiam kaime? Norėjosi ir šio bei to šviežesnio. Tuo labiau žuvis ir senam ir jaunam valgyti labai sveika. Po šakos nupjovimo ir tiltelio su suoliuku sumeistravimo man atsirado puikiausia vieta žvejybai. Mardasavo kaime gerą meškerę su rite jau tada turėjau. Žinoma ji buvo dovanota. Kur aš tau tokią nusipirksiu? Valdas pamokė dar vieno paprasto dalyko, kuris tikrai nereikalauja daug pastangų žvejojant. Užmetei meškerę ir ji žvejoja pati. Kai žuvis užkimba gali lengvai pamatyti iš pritvirtintos ant tiltelio lankstomos žilvičio vytelės, kurios viršūnėlėje įspraustas valas. Tai dugninė meškerė. Su plūdine žvejoji pats, o dugninės laikyti rankoje nebereikia. Ir svarbiausia, kad ant šios paprastos man dar nematytos ir neišbandytos meškerės galima sugauti didelę žuvį. Valdas padėjo sumeistruoti man dvi dugnines ir parodė kaip jas užmesti. Davė ir keletą kabliukų kokių aš tikrai neturėjau. Net nusijuokiau kai juos pamačiau: -Ant tokio kabliuko ir valo galima veršį iš ganyklos namo parvesti. Vieną šiltą pavakarį prasidėjo pirma mano gyvenime žvejyba srovėje. Senelis iš pačio ryto pašutino kviečių pajaukinti žuvį duobėje, kad ji ten kuo ilgiau išsilaikytų ir tai tikrai davė naudos. Iki įpratau prie to plūdės valso šokimo ir savarankiško nardymo po vandeniu be mano leidimo ar žuvies kibimo teko truputėlį padirginti nervukus, nes ežere tokių monų ji pati neišdarinėjo. Vėliau supratau, kad į tą plūdę galima ir nežiūrėti. Valas beveik visada būna įtemptas ir jeigu žuvis griebia visada suvirpa meškerės viršūnėlė tada tik spėk pakirsti ir žuvis tavo. Jos upėje su masalu taip nežaidžia kaip ežere. Jeigu jau griebė tai konkrečiai tik nereikia žioplinėti, nes kartais pati nepasikirtusi gali išspjauti masalą. Taip dažniausiai daro mažosios. Su didesnėmis būna visai kitaip. Pirmiausia pabėriau keletą saujų kviečių į duobę už akmens. Tada ėmiau tvarkyti dugnines. Ant jų kabliukų užvėriau storesnių sliekų kuokštą ir vieną pametėjau ranka vos ne į kitą Merkio krantą. Kita buvo užmesta kiek giliau į upės vidurį nuo duobės. Pradėjau žvejoti savo plūdinuke, tačiau niekas nekibo. Masalui vartojau sliekučius ir kvietinių miltų tęšlą. Taip be jokios mažiausios sugautos žuvelės prasėdėjau gerą valandą laiko. Prisiminiau Valdo patarimą. Jeigu niekas nekibs pabandyk gaudyti ant žiogo, o vietoje sliekų ant dugninės meškerės galima užkabinti mažą žuvytę. Jos sugundo lydekas ar ešerius, kurių Merkio vandenyse tikrai netrūko. Gali užkibti netgi upėtakis ar šapalas. Mažų šapaliukų jau buvau sugavęs, tačiau Merkio pasididžiavimo upėtakio ne, bet iš kur paimti tų mažų žuvyčių? Žiogų Pamerkio pievutėse tikrai netrūko. Nieko nelaukdamas ėmiau gelbėti padėtį ir neužilgo ant kabliuko vietoje slieko užvėriau didoką žiogą. Ir ką jūs pamanysite? Po keleto plūdės valsinių pasišokimų ji dingo po vandeniu ir neišniro, o meškerės viršūnėlė gana stipriai suvirpėjo. Tas virpesys aiškiai jautėsi rankose. Nieko nelaukęs kilstelėjau meškerę. Kaip ir minėjau upėje niekada prieš tai nebuvau žvejojęs ir nė negalėjau numanyti, kad čia gyvenančios žuvys tokios stiprios. Jeigu taip ežere tai būčiau pagalvojęs apie ant kabliuko užkibusią puskilograminę, o čia išsitraukiau tik kokių dviejų šimtų gramų raudę. Tai buvo pirmoji mano sugauta žuvis tikroje srovėje. Ji man tapo tikrai brangia, o dviejų šimtų gramų žuvis tai jau ne tokia ir maža palyginus su kitomis anksčiau sugautomis ežere, tačiau dugninei ji tikrai buvo per didelė. Dabar vėl pievutėje pats kaip tas žiogas straksėdamas gaudžiau tą puikų masalą ir jau ne vieną, o kiek tik galėjau daugiau. Kadangi neturėjau jokios dėžutės tai juos kišau tiesiai į švarkelio kišenėlę. Ir tikrai ant sugautų žiogų pradėjo kibti ne tik raudės, bet ir kuojos. Iš pastarųjų vieną mažesnę žuvytę ir paleidau žvejoti lydeką ar ešerį ant toliau užmestos dugninės meškerės. Toks smagus jū kibimo smūgiavimas į meškerės viršūnėlę ir ta nauja dar neišbandyta žvejyboje aistra mane užmaršdino nuo taip vadinamų dugninių meškerių stebėjimo. Kai akys nukrypo į jas pastebėjau, kad vienos dugninės valas visiškai atsilaisvinęs lengvai plaukioja srovėje. Anksčiau buvusi palinkusi vytelė nuo įtempto valo ir srovės dabar stovėjo stačia. Nesupratau kame reikalas. Negi užkibo tokia didelė, kad nutrauktų valą su kuriuo veršiukus vedžioti galima? Negalėjau tuo patikėti. Padėjau savo plūdinukę ir ėmiau traukti atsilaisvinusį valą. Kai jis vandenyje išsitiesino pajutau tokį stiprų smūgį, kad vos nuo tiltelio nenuvirtau į vandenį. Štai tau ir galingasis žvejys. Reikiamu momentu atėjo tas prisiminimas apie dėdės sazanus, kuris man ir padėjo. Mane jau buvo užvaldžiusi laikina išgąstis. Dabar  rankos nevalingai ir stipriai stipriai suspaudusios valą pamažu tą galingą žuvį traukė link savęs. Ji blaškėsi kaip pašėlusi į šonus stipriai ir staigiai smūgiuodama, o storas valas rėžėsi į plonytę mano pirštelių odelę su dideliu skausmu, tačiau jo paleisti nė nesiruošiau. Vidinis balsas garsiai šaukė, kad šią žuvį žūt būt turiu išsitraukti. Senelis šį valą išbandė kilnodamas pilnus kibirus vandens. Jis tikrai žuvį atlaikys ir nenutruks, o man pirštai irgi nenukris. Kai žuvis buvo pritraukta bent per dešimt metrų nuo tiltelio pamačiau, kad tai kaip arklys kuprius ešerys. Prisitraukus arčiau dar truputėlį jis kirto tokį stiprų smūgį, kad pajutau šilumą tarpupirštyje tarp nykščio ir smiliaus. Minkšta oda šioje vietoje tiesiog negalėjo atlaikyti valo pjovimo ir jis įsirėžė iki kaulų. Pasipylė kraujas, tačiau kažkodėl jokio skausmo nejaučiau. Gal tuo metu kaip nuskausminantis vaistas suveikė dvikovos su žuvimi azartas. Valas buvo mano rankose ir aš net nemačiau kaip ant tiltelio dideliais lašais kapsi kraujas. Pamažu raudoniu dažėsi ir Merkio skaidrus vandenėlis. Man buvo svarbiau sugauti tą didyjį ešerį, kuris dar vis nepavargęs be atvangos priešinosi. Pakankinsiu ir tu kupriau vis tiek būsi mano. Tarp kiek atleistų pirštų atleidau slysti  valą pagal ešerio norus. Ešerys truputį pajutęs laisvę kiek nurimo ir vėl prasidėjo tas pats traukimas artyn tiltelio, tačiau dabar žuvis jau buvo daug silpnesnė. Ešerį surakino nuovargio spąstai. Nuo širdies nukrito nevilties akmuo, kad jis gali išsiplėšti kabliuką. Galai žino kur jis įsmigęs, bet jeigu neišsiplėšė prieš tai tai neišsiplėš ir dabar. Ešerys pastebėjęs žmogų net skersomis vartydamasis dar vis bandė priešintis, bet galų gale jį prisitraukiau prie tiltelio. Tik štai senelis neapskaičiavo ir sumeistravo jį kiek aukštoką , nes ranka žuvies ramiai gulinčios vandenyje  pasiekti negalėjau. Kelti iš vandens į tokį aukštį žuvį pabijojau ir teisingai padariau. Eidamas tilteliu jį nusitempiau vandeniu prie kranto ir griebiau abiejomis viena nuo kitos kraujuotomis rankomis net griūdamas ant jo kartu prispausdamas visu kūnu, kad tik jis neišsprūstų . Širdis ėmė plakti džiaugsmu ir kartu bijojimu prarasti tokią didelį pirmą savo ešerį. Kai jį stipriai suspaudžiau savo kraujuotose rankose kiek tik pajėgiau mečiau kuo toliau į krantą su visa dugnine. Apie jokius kabliukų atseginėjimus tokioje vietoje prie pat vandens negalėjo būti ir kalbos. Žvejo genas pats kalbėjo jog tokioje vietoje to daryti negalima. Jis mano! Aš šią dvikovą laimėjau! Nebėra tokių žodžių, kuriais būtų galima aprašyti tą mano vaiko-žvejo džiaugsmą. Krante atseGinėdamas supratau, kad kabliukas jo pilve kartu su žuvyte. Nupjovęs valą užrišau naują didelį kabliuką ir dugninę vėl užmečiau į kitą Merkio pusę. Tą patį padariau ir su antra dugnine ant kabliuko užvėręs jau sugautą žuvytę. Iki vakarienės dar buvo nemažai laiko. Norėjosi namo bėgti parodyti savo didžiąją žuvį, bet gal dar griebs ir antra? Tokio šanso tikrai nenorėjau prarasti. Jeigu jau griebė vienas tai anoje upės pusėje jų gali būti ir daugiau. Reikia luktelti. Pirmiausia Merkio vandenyje nusiploviau nuo kraujo limpančius pirštus ir prisirovęs kraujažolių jas gerai sutrynęs pirštais pridėjau prie stipriai kraujuojančios žaizdos, pridengdamas gysločio lapais. Kraujas nustojo kapsėti, tačiau vis dar sunkėsi, o žaizdą prie kiekvieno pirštų judesio ėmė skaudėti. Iki vakaro užkibo dar keletas raudžių ir kuojų, bet ešerių jau nebuvo. Dugnines palikau žvejoti nakčiai lenteles su valu pririšęs prie tiltelio skersinio. Tuomet tokia dugninė meškerė buvo ir ją reikėjo užmesti kaip kokį akmenį. Apie tikras dugnines meškeres tuo metu nieko nežinojau, bet daugelis žvejojo būtent taip. Jeigu tada nebūčiau tos dugninės iš karto pririšęs tai tikriausiai  tą savo didžiausią ešerį būčiau matęs kaip savo ausis be veidrodžio.  Jis mano gyvenime ir išliko pats didžiausias. Kitų tokių nesu sugavęs. Susitvarkęs plūdinę meškerėlę su savo didžiuoju ešeriu kruvinas kaip paršiukas takeliu patraukiau namo. Kai sugrįžau močiutė susiėmė už galvos ir iš baimės net aiktelėjo. Čia kaip ir ant tiltelio su ta dugnine vėl nieko negalėjau suprasti. Kai į save pasižiūrėjau veidrodyje viską supratau ir mane pagavo juoko banga: -Močiute, aš juk tik pirščiukus susižeidžiau ir netyčia savo marmūzę išsitepliojau krauju, bet pasižiūrėk kokią žuvį sugavau. Jai dabar jau ir taip mėgstama žuvis nerūpėjo, kuo greičiau ėmė apžiūrinėti žaizdą. Pirmiausia ją išvalė spirituotais bičių propoliais. Po to dėjo ant jos tokių ir anokių vaistų, bet visa tai dar nieko. Kai ją apmuturiavo savo kaimiškom drobulėm mano maža rankutė panešėjo į boksininko pirštinę. Ėmiau verkti: -Tai kaipgi aš rytoj ryte žvejosiu su tokia ranka? Na, o senelis tik nusijuokė pakraipęs galvą ir nieko nelaukęs ėmė ieškoti savo tiksliausių pasaulyje svarstyklių kokias vėliau mačiau tik muziejuje. Ešerys svėrė 1,5 kilogramo. -Tikrai didelis. Tokių čia ir Valdas spiningu dar nesugavo. Moč, kuo greičiau gydyk vaikui rankutę, kad rytoj vėl galėtų žvejoti. Tai padarysiu tam pagyrūnui Alpukui vis gaudančiam didžiausias žuvis Burokaraisčio ežere sarmatą kai parūkęs tokią žuvį nuvešiu paragauti, Tik ar jis patikės, kad Vincukas tokią žuvį sugavo. -Ryte viskas bus gerai su jo rankute. – nusišypsojo močiutė ir griebėsi valyti žuvis. Ir tikrai ryte ranka buvo išlaisvinta iš tų drobulių. Močiutė ją dailiai apvyniojo tikru medicininiu bintu atlaisvindama pirštus. Dabar su iš nelaisvės paleistais ir besilankstančiais piršteliais  tikrai vėl galėjau žvejoti. Tad pavalgęs pusryčius iš karto nulėkiau pasitikrinti savo  dugninių. Jos buvo nejudintos, tačiau žuvytės gyvos. Užmetęs jas atgal sugrįžau namo ir ėmiau laukti vakaro. Gal iki jo dar kas nors griebs? Vakare laimikis raudžių ir kuojų buvo labai panašus kaip ir pirmoje žvejyboje ant senelio sumeistruoto tiltelio upės kranto proskynėlėje tarp Alksnių. Tik dabar užkibo ešerys mažesnis visu pusė kilogramo už pirmąjį. Ir traukėsi dabar jis be kraujų. Senelis didesnį ešerį nuvežė vaišėms Alpukui. Kartu važiavau ir aš. Dėdė žinoma nepatikėjo, kad tai mano sugauta žuvis, o tik sakė, kad didesnių melagių kaip mes jis dar nematė. Ešerį kirto net nekalbėdamas, o mes su seneliu spoksojome kaip jis darbuojasi pirštais ir dantimis. Matyt jam dabar rodėsi kaip prieš tris metussugautą vieną sazaną ant dviejų meškerių su Jonu Šubu per jų dalybas didžiausioje kovoje pasidalins kaimo katinai ir abu kraujuoti dalybininkai liks ant ledo, o Alpukas neteks per tas dalybas galo ausies ir teks auginti ilgesnius plaukus paslepiant nukąstą ausies galiuką. Tik žinoma ne katinų, o gero kaimyno. . Tai aprašyta straipsnelyje „Dalybos“. Sėkmė ir laimė žvejyboje kaip ir gyvenime yra neapčiuopiami dalykai, nes tam jausmui nėra prietaisų išmatuoti. Nors Merkio vandenėliu tada plaukė mano kraujas, tačiau šis įvykis man paliko pilną prisiminimų džiaugsmo kraitę. Laiką galima išmatuoti. Bet pagal metus daug vyresnis ešerys manęs tą kartą tikrai nenugalėjo. Nenugalėjo ir Merkiu tekantis kraujas. Nenugalėjo ir tai kas su manimi atsitiko po daugelio metų daug skaudžiau ..., nes aš vėl galiu žvejoti. Šios ligos, kuria susirgau būdamas penkerių metų, tikrai niekas neišgydys iki aš gyvensiu. Jai yra vienintelis vaistas tai meškerė to ligonio rankose. Tai pats geriausias gydytojas, jeigu jo nėra tai geriau nekurkime kitų stebuklus darančių vaistų. Tokio chemikalo tikrai niekas niekada neišras. Nebent žmona užrakinusi duris, bet ir tai vargubau.