Nelaimė trenkė lyg  perkūnas iš giedro dangaus

2011-12-08 ”Dzukų žinios“

  Tai eilutė iš 45 metų Vinco Baublio, gyvenančio Veisiejų senelių pensionate, eilėraščio. Vyras yra neįgalus – visiškai nemato, tačiau brangios kompiuterinės įrangos pagalba gali bendrauti su pasauliu, kurti apsakymus, eilėraščius. Patyręs gyvenime baisius sukrėtimus, anksti praradęs regėjimą, Vincas kūryboje surado savo pašaukimą. Gyvenimo išbandymai vyriškį užgrūdino, jis tamsoje surado šviesų kelią. Ši neregio žmogaus istorija tik patvirtina, kad ir net baisiausioje situacijoje atsidūręs žmogus gali surasti kelią, jeigu turi tikslą ir jo siekia.

Todėl šiandien laikraščio skaitytojus kviečiame susipažinti su šiuo stiprios valios ir charakterio žmogumi, kuris nugalėjo didžiulius gyvenimo sukrėtimus, nes atrado gyvenimo prasmę – būti naudingu kitiems. Su V. Baubliu kalbasi korespondentas Kęstas Sukackas.

  – Vincai, iš pradžių papasakok apie save, nes turbūt jau vaikystėje formavosi tvirta valia ir charakteris, kuris vėliau padėjo išgyventi.

– Iki trisdešimt aštuonerių metų buvau sveikas, stiprus ir visapusiškai veiklus žmogus, visada besistengiantis padėti už save silpnesniam. Tos geros emocijos, plūstančios padėjus kitam, kuris pats nesugeba kažko padaryti, man tikrai suteikdavo malonumą, nes ir pats patyriau sunkią vaikystę. Nė vienas juk nežinome, kas pačiam gali atsitikti ateityje. Nelaimė visada ateina neprašyta. Ji į mūsų šeimą atėjo dar gerai nesuvokiančiam apie gyvenimiškus dėsnius, prie kurių nori nenori turi prisitaikyti įvairiausiose gyvenimo situacijose. Kitaip ne gyvenimas, o pats save sulaužysi, jeigu negalėsi prie to prisitaikyti ir su tuo susitaikyti. Bet nepamirškime vieno ir turbūt svarbiausio dalyko: už savo vietą šiame gyvenime visada reikia kovoti iki galo. Ir nesvarbu, kad kartais pučia labai nepalankūs gyvenimiški vėjai. Tėvo netekau būdamas ketverių. Mama pasiliko su mumis, keturiais pametinukais vaikais. Taigi, nuo vaikystės jau buvau užgrūdintas įvairiems gyvenimiškiems sunkumams. Metai bėgo ir, kaip nekeista, buvau truputėlį kitaip mąstantis nei kiti mano amžiaus vaikai. Gal todėl, kad labiau mėgau bendrauti su suaugusiais ir iš jų daug ko mokytis. Vaikiška širdis labai gerai jaučia blogą ir gerą žmogų. To tikrai niekas nepaneigs. Jau besimokydamas mokykloje mėgau rašyti rašinėlius, deklamuoti eilėraščius. Keletą kartų buvau laimėjęs ne tik mokyklos, bet ir panašius konkursus Varėnos rajone. Ši kūrybinė gyslelė manyje kirbėjo nuo vaikystės, bet užgožta svarbesnio jaunatviško veiklumo ji buvo palikta ateičiai, tačiau nepamiršta ir laukė savo valandos pasislėpusi giliai viduje. Jau tada buvau apsisprendęs, kad į rankas plunksnakotį paimsiu sulaukęs garbaus amžiaus. Deja, gyvenimas ir likimas viską pagreitino. Kaip žingeidus mokinys pabuvojau tuometinėje visame pasaulyje žinomoje pionierių stovykloje „Artekas“. Toliau sekė atsakingas darbas komjaunimo organizacijoje mokyklos ribose. Tuo metu praktiškai nieko nežinojau apie neįgalaus žmogaus gyvenimą, išskyrus tai, kad tokiam žmogui visada reikia padėti, kuo tik gali.

– O kaip gyvenimas klostėsi išaugus iš paauglystės rūbų, kitaip tariant, tapus pilnamečiu piliečiu?

– Sėkmingai baigęs agronomijos mokslus tuometiniame Daugų technikume ir pabuvojęs sovietinėje armijoje, ėmiau labai daug ką suprasti kitaip, nei prieš tai buvo sudėta mano „smegeninėje“. Grįžęs iš armijos apsigyvenau sostinėje. Čia susipažinau su viena neįgaliųjų šeima. Vyrui – sunki stuburo trauma, žmona dėl vaikystėje patirto nelaimingo atsitikimo paliko be kairės rankos plaštakos. Kiek galėjau, tiek padėjau šiai šeimai, tačiau kartu ir žavėjausi, kaip jie gyvenime gražiai tvarkosi ir prisiderina prie plačiųjų visuomenės sluoksnių. Kadangi vyriškis buvo žvejys, kartu praleidome nemažai valandų su meškerėmis rankose. Tai buvo pirmi neįgalūs žmonės, su kuriais taip artimai bendravau. Tarp kitko, jų pajamos buvo labai mažutės ir dažnai reikėjo tenkintis tik pačiais pigiausiais produktais. Sumokėjus už visas komunalines paslaugas, šeimai pinigėlių likdavo tikrai tik duonos riekelei su arbata. Išmokytas nuo vaikystės padėti kitam, dabar džiaugiausi, kad galiu tai padaryti, nes pagalbos tie žmonės buvo tikrai verti. Jų nepalaužė negalia, kai tuo tarpu kiti, atsidūrę panašioje situacijoje, paskęsta į juodą gyvenimo liūną, iš kurio, patikėkite manimi, labai sunku išsikapstyti. Tam reikia begalinio troškimo, turėti gyvenimo tikslą ir kad tas tikslo siekimas būtų tvirtas ir tikras, o ne laužtas iš piršto. Patys sau kartais prisigalvojame gražių gyvenimo pasakų ir pilių. Visa tai tikrai gražu, bet nepamirškime, kad gyvename ne pasakoje, o ant žemės.

 – Nelaimė dažnai trenkia tarsi baisus perkūnas iš giedro dangaus. Ji gyvenimą apverčia aukštyn kojomis, priverčia perkainoti visas vertybes, pasiekimus. Laikas tarsi pradeda tiksėti iš naujo. Tik labai stiprus žmogus pajėgia tai iškęsti. Šis periodas Tavo gyvenime irgi buvo pats sunkiausias, tačiau nepasimetei, radai išeitį?

– Į mano gyvenimą nelaimė atėjo labai netikėtai. Po nelaimingo atsitikimo ir vos ne trijų savaičių komos būsenos akyse išnyko šviesa. Dingo visa tai, ką brangiausio turėjau gyvenime. Suprantu tuos, kurie nuo gimimo neturi švieselės akutėse, bet prarasti regėjimą, kai tau trisdešimt aštuoneri ir iki to laiko buvai puikiausiai matantis žmogus, –  viena iš baisiausių psichologinių traumų, kurias gali patirti žmogus. Tą pripažįsta viso pasaulio medikai ir psichologai, nes šitokiam netikėtam ir skaudžiam praradimui žmogus nėra pasiruošęs. Apie aklo žmogaus gyvenimą nežinojau absoliučiai nieko. Mačiau neregius, praeinančius Vilniuje, prie aklųjų mokyklos su balta lazdele rankoje. Norėjosi padėti, palydėti iki reikiamos vietos, bet net nežinojau, kaip prie to neregio prieiti ir pasiūlyti jam savo pagalbą. O gal tik įžeisiu ir sumaišysiu jo kelią? Kas žino, kaip ten yra. Dabar patį ištiko ši negalia. Nežinojau, nuo ko pradėti naują gyvenimą. Nežinojau, už ko užsikabinti, kad turėčiau bent kokį užsiėmimą. Šiuo klausimu pusantrų metų man niekas negalėjo nei patarti, nei padėti. Visą tą laikotarpį skendau giliame nevilties ir gyvenimo beprasmiškumo liūne. Dažnai kildavo juoda mintis kančią kuo greičiau užbaigti pakėlus prieš save ranką. Per tą laiko tarpą, jau gyvendamas globos namuose, ieškojau, ko nepametęs, reikalavau to, kas neįmanoma, trikdydamas socialinių darbuotojų darbo ritmą. Galiu pasakyti tik tiek, kad jie visi tikrai turi geležinę kantrybę. Ačiū jiems už tai. O kuo jie man galėjo padėti? Jeigu tie mano norai ir reikalavimai nerealūs... Galvojau, kad manęs niekas nesupranta ir nenori padėti, o aš juk norėjau eiti į priekį, bet nežinojau, kur ir kaip. Sugrįžęs į kambarį, vėl paskęsdavau į nevilties letargą. Maniau, nieko gero daugiau nebus šiame mano gyvenime. Tas skausmas ir užmigdydavo. Kai prabusdavau, eidavau atsiprašyti visų, kuriuos savo nesąmoningais reikalavimais įžeidžiau. Dabar pats negaliu įsivaizduoti, kaip aš išgyvenau tą laiko tarpą.

 – Tačiau kažkaip suradai jėgų išsivaduoti iš nevilties. Kaip supratau, pats pradėjai kapstytis iš to juodo gyvenimo periodo ar ieškojai pagalbos?

– Iki šios dienos nesuprantu, kodėl iš karto po traumos man nebuvo skirtas kelialapis į akių reabilitacijos centrą. Tai juk pati pirma įstaiga, į kurią turi patekti regėjimą praradęs žmogus, kur neregio, kaip ir pirmokėlio, laukia pirma gyvenimo mokykla. Kas tuo turėjo pasirūpinti, negaliu pasakyti. Ir štai apie tai sužinau praėjus tokiam ilgam laiko tarpui. Per didelius sunkumus su socialinių darbuotojų bei dabartinio Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininko S. Armono pagalba pagaliau patenku į akių reabilitacijos centrą Palangoje. Čia ir prasidėjo sąmoninga mano pažintis su aklo žmogaus gyvenimu. Į rankas pirmą kartą paimu baltą lazdelę, nes iki tol vaikščiojau apgraibomis ir tik dėl geros atminties bei orientacijos aplinkoje galėjau gana lengvai vaikščioti po visą centrą. Čia pirmą kartą gyvenime (ne tik matančio, bet ir neregio) tifloreabilitologės Dainos Vitkauskienės esu bandomas pasodinti prie kompiuterio ir kol kas jį nors apčiupinėti. Iš karto pamaniau, kad ji, tokia protinga ir supratinga moteris, nori tiesiog iš manęs pasijuokti. Pats prieš tai gyvenime kompiuterį mačiau tik iš šalies. Man jis anksčiau buvo tiesiog paprasta dėžė, tinkama žaidimams. Tačiau kokie ten gali būti žaidimai, kai mano gyvenime prieš apakimą buvo daug gražesnių dalykų nei ši dėžė. Kategoriškai atsisakiau sėsti prie kompiuterio, kai kitas vyrukas jame kažką mankė, o kompiuteris jam kalbėjo. Pagalvojau, žaidžia, ir tiek, o aš ant stalo rinkau kažkokias figūrėles, į juos visiškai nekreipiau dėmesio: tie žaidimai ne man, aš noriu kažko rimtesnio. Būdamas Palangoje susipažinau su aklu masažistu ir tik tada manyje įsižiebė nauja viltinga gyvenimo ugnelė. Trūks plyš turiu įsigyti masažisto specialybę ir gyventi prasmingą, naudingą sau bei kitiems gyvenimą.

 – Taigi, gavęs neregio žmogaus gyvenimo pagrindus, pradedi toliau ieškoti gyvenimo prasmės ir tikslo jau apsistojęs Veisiejų pensionate? Papasakok apie tolimesnius savo žingsnius, kaip tapai pilnateisiu visuomenės nariu.

– Sugrįžęs į Veisiejus nieko nelaukiu ir imu domėtis masažu. Įsigyju apie tai įgarsintų knygų. Be jokių problemų atrankos metodu 2006 metais įstoju į Vilniaus sveikatos priežiūros kolegiją. Mokslai sekasi gana gerai. Tais pačiais metais per Baltosios lazdelės dieną kaip žingeidus studentas esu parodomas per respublikinę televiziją. Deja, prieš stodamas mokytis neturėjau reikiamos informacijos apie gyvenimo sąlygas mokslų metu. Mano pajamos minimalios, kadangi negaunu neįgaliojo pensijos. Nuolatinis maisto nepriteklius, išlaidos aprangai, kitoms gyvenimiškoms būties ir buities reikmėms po truputėlį alino organizmą, kadangi iš tuometinių savo 240 litų turėjau išgyventi. Daug kas ir dabar stebisi, kaip aš tiek laiko sugebėjau išsilaikyti. Ir jeigu ne išsekusi sveikata, būčiau sėkmingai baigęs masažisto mokslus ir įsigijęs specialybę. Jokios pagalbos iš šalies neturėjau. Pirmą studijų semestrą baigiu 8,82 balo pažangumu. Įpusėjus antram semestrui, mano sveikata dėl jau žinomų priežasčių dar labiau pablogėja. Jaučiu, kad tai geruoju nesibaigs ir savanoriškai dėl sveikatos būklės nutraukiu mokslus. Tiesa, čia dar daugiau sužinojau apie aklo žmogaus gyvenimą, nes su naujais pažįstamais daug bendravau ir bendrauju iki šiol. Kitas geras dalykas, kad čia per informatikos pamokas truputį pažinau kompiuterį, tačiau juo rašyti dar nesugebėjau. Tiesiog žinių bagažas buvo labai mažas.

 – Minėjai, kad mokydamasis Vilniaus sveikatos priežiūros kolegijoje artimiau susipažinai su kompiuteriu, jo galimybėmis. Turbūt ši pažintis paskatino ir toliau domėtis kompiuterine įranga, išsiaiškinti, kaip ją gali valdyti neregys.

– Žinojau tik raidžių išsidėstymą klaviatūroje. Iki tol savo kūrybą rašiau į diktofoną. Tuo metu pas mane ir atskrido iš vaikystės ta kūrybinė kregždutė. Nieko neišėjo su masažu, tai tikrai neabejojau, kad kūrybinis kelias pasiseks. Deja, tų diktofoninių įrašų visi kratėsi kaip velnias kryžiaus. Kas norės visa tai perrašinėti ranka ar kompiuteriu? Supratau, kad be kompiuterio niekaip neišsiversiu. Ilgas ir sunkus tas kelias buvo, kol ant mano stalo stovėjo senas senutėlis kompiuteris, kurio remontui reikėjo vos ne visų pajamų, kurias gaunu globos namuose. Ir kaip jūs manote, kas gi man padėjo įsigyti tą senutėlį kompiuterį? Ogi tie kažkieno laikomi beverčiais diktofoniniai įrašai. Nors jų niekas nenorėjo priimti, tačiau dirbti su diktofonu nenustojau. LASS atsirado žmonių, kurie pastebėjo manyje kūrybinę gyslelę. Metus laiko net ir jie turėjo daug ką įtikinėti, kad man reikalingas kompiuteris, nes pačiam veltis į prašymų debatus nevertėjo. Paprasčiausiai manimi niekas nenorėjo tikėti, kad sugebėsiu rašyti kompiuteriu, bet vis dėlto pavyko jį įsigyti. Mano laimei, atsirado veisiejiškis meistras Gintaras Fominas, kuris matė mano troškimą siekti savo tikslo net ir tokiomis sunkiomis sąlygomis ir be jokio užmokesčio kas kartą taisė mano kompiuterį. Šiam žmogui tikrai esu be galo dėkingas. Taigi, kai tas daiktelis 2008 metų pradžioje jau stovėjo ant mano stalo, reikėjo pačiam pradėti mokytis jį valdyti. Neslėpsiu, daugelis net ir gana protingų žmonių iš manęs juokėsi, kad aklas žmogus sugebės rašyti kompiuteriu, tačiau į tai nekreipiau dėmesio, nes gerai supratau juos. Kiti žmonės juk visiškai nieko nežinojo apie tai, kad mano kompiuteryje programa ne visai tokia, kaip įprasta matančiųjų kompiuteriuose, ir jis valdomas ne pelyte, o klaviatūra. Tuo metu klaviatūroje žinojau tik raides ir daugiau nieko. Tai nuo ko pradėti? Žinoma, atsirado protingų žmonių, kurie parodė, kur koks klavišas, kokia jo paskirtis. Norėjau sužinoti nors tiek, kad galėčiau rašyti, rašyti, rašyti. Man tuo metu daugiau nieko ir nereikėjo. Didelio užsispyrimo dėka savo pasiekiau.

Prasidėjo visų tekstų perrašinėjimas iš diktofono į kompiuterį su begale klaidų. Taisiau ir vėl rašiau. Perklausęs tekstą dar ne kartą jį taisiau ir, kaip liaudiškai sakoma, šlifavau, kol išeidavo kažkas gražesnio. Niekam juk nereikalingos padrikos terlionės ir kokia redakcija ar žurnalas norės priimti tokį tekstą, kai prie jo galbūt dar daugiau reikės dirbti nei man pačiam.

 – Taigi, didelio užsispyrimo dėka pradėjai kurti. Viename laiške man minėjai, kad esi vienintelis neregys Alytaus regione, kuris turi įsigijęs kompiuterinę įrangą, pritaikytą dirbti aklam žmogui. Ar sudėtinga buvo ją gauti?

– Pirma džiaugsmo ašara iškrito, kai 2010 metų pavasarį aklųjų biblioteka išleido pirmą mano įgarsintą knygutę „Ant bangų“. Tai buvo didelis paskatinimas toliau eiti šiuo keliu ir jo nemesti. Pats jaučiau, kad ateis laikas, kai išmuš tikroji mano kūrybinio kelio valanda. Bet tai dar ne viskas. Man norėjosi kuo daugiau pažinti kompiuterį ir šią programą. Nepraleisdavau nė vienos neįgaliesiems skirtos laidos per radiją. Ir štai praeitų metų rudenį išgirstu apie neregiams rengiamus mokymus Valakupių neįgaliųjų reabilitacijos centre. Nieko nelaukęs pačią pirmą darbo dieną skambinu ir, mano laimei, patenku į kompiuterinio raštingumo mokymus dviem mėnesiams. Čia pagaliau išmokstu dirbti su elektroninio pašto dėžute. Taip man atsiveria durys į platesnį kūrybinį pasaulį ir bendravimą. Šių metų pradžioje kaip žingeidus mokinys buvau pakviestas ten pat, vėl į mokymus, tačiau jau keturiems mėnesiams. Dabar mane jau domino internetinės naršyklės klausimai. Per tuos keturis mėnesius išmokau tikrai nemažai ir tuo tikrai džiaugiuosi. Pačioje savo rašymų pradžioje gerai žinojau, kad Lazdijų rajone esu vienintelis neregys, rašantis kompiuteriu. Kai kreipiausi į Alytaus TPNC dėl legalios ekrano skaitymo programos įsigijimo, sužinojau, kad pirmas minu šiuos kelius visoje apskrityje. Pirmas, užsiimantis kūrybine veikla. Tai mane tikrai nustebino. Žinoma, ši legali programa kainuoja nemažai, tačiau didelė dalis tos sumos yra kompensuojama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir kol visi šie reikalai sutvarkomi, reikia palaukti bent du mėnesius. Bet siekdamas savo tikslo laukti aš jau išmokau. Tikiu, išsipildys ir tai, kaip ir visi siekiai, kurie jau išsipildė.

  – Papasakok apie savo kūrybą, kokias temas gvildeni, kokie žurnalai, svetainės spausdina tavo kūrybą? Ką galėtum patarti savo likimo broliams, kurie irgi norėtų surasti prasmingesnį gyvenimo kelią?

– Noriu pasakyti tai, kad kada žmogus turi troškimą tvirtai siekti savo užsibrėžto tikslo, jam nežinant iš šalies padeda visas pasaulis. Netikras ir netvirtas tikslas nuveda tik vienu keliu – į nusivylimą. Aš save atradau kūryboje ir šiuo keliu eisiu iki galo. Tai šviesus mano gyvenimo kelias. „Man norisi palikt šioje žemelėje bent savo šviesų neregio šešėlį, kurio galbūt neužpustys Dzūkijos minkštas smėlis“. „Kas nepatyrė skausmo ir vargų, tas neragaus duonelės niekada džiaugsmų“. Tai citatos iš eilėraščių. Po trejų metų intensyvaus kūrybinio darbo pagaliau suradau gana tvirtą nišą savo kūrybai. Rašau apie tai, kas man, matančiam žmogui, buvo labai brangu. Tai gamta ir žvejyba, nes čia aš pailsėdavau ir surasdavau tai, ko man iš tikrųjų reikėjo. Aš buvau gamtos žmogus. Visi šie dalykai persikėlė ir į kūrybą. Dažniausiai mano kūrinius spausdina svetainė Žvejys.lt. Esu be galo dėkingas šios svetainės savininkui Mariui. Jis tikrai padėjo išspręsti labai daug mano gyvenimiškų problemų. Spausdina dar ir „Meškeriotojo“ žurnalas, tačiau jis yra informacinio pobūdžio ir mano kūrybos ten tikrai labai mažai. Turiu viltį išleisti knygutę apie prisiminimus gamtoje ir, manau, ši svajonė kada nors išsipildys. Na, o pabaigai noriu padėkoti visų pirma Veisiejų globos namams, kad suteikė man vietą, kur galiu ramiai dirbti, LASS už tą pirmąjį kompiuterį ir, be abejo, svetainės Žvejys.lt savininkui Mariui. Paskutiniu metu užmezgiau gražius kontaktus su rajono literatų klubu bei savaitraščiu „Dzūkų žinios“. Čia tikrai suradau bendraminčių bei mane ir mano kūrybą vertinančių žmonių. Galiu pasakyti, kad niekada nereikia nuleisti rankų siekiant savo tikslo, kad ir koks tu bebūtum: neįgalus ar sveikas – tai neturi reikšmės. Kas tikrai siekia, tas savo pasieks. Visiems juk būna sunkių, neviltingų gyvenimo dienų, bet jeigu žmogus nori, galima jas nugalėti. Gyvenimas juda į priekį. Nuo jo nenoriu atsilikti ir aš. Po gulinčiu akmeniu vanduo neteka.

 – Ačiū už pokalbį. Būk stiprus, tikėk, kad yra žmonių, kurie pasiryžę Tau ištiesti ranką.