Negilus ir skaidraus vandens Kampio ežeras kas metai vienas iš pirmųjų, prasidėjus pirmiems šalčiams mano tėviškėje, sukaustomas ledo. Tuomet ir prasideda mano pati derlingiausia laimikiu poledinė žūklė blizgute. Šios žvejybos visada laukiu kaip kokio išganymo, nes prieš tai buvo ilgoka laiko atkarpėlė kai visur vangiai kibo žuvys. Ilgesys Šiam potraukiui gali sukelti net ir ligas, kurios išgyja paėmus žieminę meškerėlę į rankas ir atsistojus ant ledo. Kitokių vaistų išgydyti šiai ligai nėra. Visi žvejojantys gerai žinome, kad tas pirmasis ledas atneša su savimi ir vaistus ir laimingą žūklę. Yra ir tokių kuriems tas laimingumas ant pirmojo ledo ateina kitu būdu, bet jis kartais pridaro ir bėdelių tiems kitiems laimingiesiems. Turbūt gamta viską sudėlioja taip, kad niekam niekada nelieka skolinga už jai padarytus gerus ir blogus darbus. Tik daugelis tų laimingųjų kabutėse to nesupranta, kad visur ir visada už viską ateina atlygis. Jie vargu kada galės suprasti tą tikrą laimę ir džiaugsmą, kurį padovanoja gamta, nes jie nemoka jo pajusti, nes jie užvaldyti visai kitų priešgamtinės meilės jausmų. Tik kai ta tikroji gamtos jėga pagrūmoja savo galingo kumščio jėga jie viską supranta vienai akimirkai ir vėl viską pamiršta, bet kartais tas gamtos kumštis gali palikti skausmingą žaizdą visam gyvenimui. O buvo taip. Kaip ir visada nekantriai laukiau to pirmojo ledo. Jo laukė nė kiek ne mažiau už mane ir anie dar nepajutę gamtos galybės. O kas čia tokio tas ledas, vanduo, žuvys, medžiai. Viskas juk duota žmogui. Imk kiek tik širdis geidžia ir naudokis. Tik kaip? Ir štai po keleto paspaustų šaltuko naktelių jis gana storas sublizgėjo ant Kampio ežerėlio. Kiek silpnesnis buvo tik toje vietoje kur įteka ir išteka Straujos upelis. Ant to pirmojo leduko atsistojau dar gerai neprašvitus. Kylanti saulė, prasimušusi per blyškiai šarmotą ryto prieblandąir uždegusi spindinčius žiburėlius ant apšerkšnijusių ar apledėjusių medžių bei paežerės krūmų šakelių, blizgindama savo auksinį veidą ant to pirmojo ledo, žadėjo kaip ir sinoptikai šiltą ir nevėjuotą dieną. Po kojomis jaučiau tikrai jau tvirtoką ledą kai tik ant jo žengiau pirmą žingsnį, tačiau savisaugos instinktas vertė baksnoti į ledą peikeną ir tikrinti jo storumą. Ilgametė žvejyba ant to pirmuko jau buvo mane gerai pamokiusi. Nors viskas baigėsi laimingai, tačiau šiuo atveju rizikuoti tikrai neverta. Tuo labiau kai ant jo užeini pirmas ir šalia tavęs nėra nė vieno žmogaus. Prieš tai buvusios vėjuotos ir šaltokos naktys sudarė nevienodą ledo sluoksnį visame ežere. Pirmasis ledas visada lyg koks guminis einant kai kuriose vietose sulinguodavo,, prabudindamas visame kūne šiurpuliuką, bet vaizduotėje pasirodę tie pirmieji sugauti dideli ešeriai jį greitai nuslopindavo. Per trumpą laiką išžvalgiau pasirinktą žvejybai ežero vietą. Visur ledo storis tikrai buvo saugus. Saulė ėmė po truputėlį kilti vis aukščiau ir aukščiau duodama su kiekviena akimirka daugiau šviesos ir šilumos, kuri pradėjo varvinti žėrintį šerkšną nuo augmenijos. Tik pirmukas ledas dar labiau pasipuošė saulės ir dangaus spalvų žaismu. Per tokio pačio kaip ir vanduo skaidrumo ledą gerai matėsi visas ežero dugnas toje vietoje kur susiruošiau žvejoti. Ežero giliausia vieta apie 3,5 metro. Tik šioje vietoje jo jau nesimatė. Pasirinkau nežolėtą plotelį pirmos eketės kirtimui ir vos į ją įleidau blizgutę aiškiai mačiau kaip prie jos iš aukštų žolynų ėmė rinktis ešeriai. Mano varžovai turbūt nuo praeitos žiemos primiršę kas tai per keista žuvytė taip gražiai šokanti prie dugno juos suviliojo ilgam ir jie visi ramiai spoksojo į ją apstoję ratu, Aš taip pat įdėmiai stebėjau šią nepakartojamą sceną  iki vienas iš jų pagaliau ryžosi išbandyti jos skonį. Gana čia jai jį erzinti savo šitais šokiais. Jis valgyti nori. Akimirksnis ir tas kitas jau dabar mane viliojantis delno dydžio skonis spurdėjo mano rankose dar neatsipotrinęs kasgi įvyko. Kiti nesusipratėliai turbūt pagalvojo, kad jų gentainis pabėgo su grobiu jiems nieko nepalikęs, tačiau dar vis nekantriai laukė, galgi jis dar sugrįš? Ir sugrįžo kai dar vienas iš nekantresnių suspurdėjo pats atsikabinęs tik jau ant ledo. Taip tokių su manimi pasivaržyti, ogal ir su ta geležine žuvyte, išsitraukiau keletą kol galų gale jiems ėmė kilti įtarimas kurgi dingsta jų kaimynai, o ta žuvytė vis dar sugrįšta. Tik kažkodėl viena? Čia kažkas negerai ir jie ėmė skirstytis į savo žolynus. Tai tikrai nepaprastai gražus vaizdelis kai negilioje vietoje kimba žuvys skaidriame vandenyje ant pirmojo ledo, nepadengto sniego sluoksniu. Kita gudrybė, kad tu labai greitai supranti jog reikia būtinai bandyti laimę kitoje vietoje kur gyvena dar nepasimokę kai pastarieji sugrįžta į savo pusrytinės medžioklės slėptuves. Keista kodėl jie nebijo meškerėlės mostų? Tikriausiai juos tuo metu labiau domina ta geležinė žuvytė, o plaukiojančių ir mojuojančių rankomis žmonių per vasarą jie jau prisižiūrėjo tiek ir tiek. Net ir uodega jiems sugebėjo įspirti ir dar pabėgti. Tai ko čia bijoti to mojuojančio kvailio ir dar ant ledo, o ne vandenyje?   . Perėjau žvejoti į kitą panašią vietelę. Čia ir vėl ta pati scena. Po jos vėl visi mano varžovai slepiasi žolynuose, kad susimedžiotų sau pusryčius. Taip ir slinkau iš vienos eketėlės prie kitos vis didindamas tų gražuolių kiekį savo žvejo dėžėje iki pamačiau sunkiai atlinguojantį sulinkusį pažystamą seną žveją, kuris visada žvejojo dar senamadiškomis medinėmis meškerėlėmis be jokių ričių ir sargelių. O iš tiesų senukui tų sargelių ir nereikėjo. Jis blogai matė ir kiekvieną ešerio kirtimą jautė savo rankomis kaip ir visi patyrę žvejai. . Man tai nors buvo įdomu pasižiūrėti ką ten po ledu veikia tie raini artistai. Juk pasiilgsti tų visų vaizdelių. Ant pirmojo ledo tikrai ne visada reikalingi sargeliai, nes ešeriai blizgutę atakuoja gana energingai. Tik viduržiemyje tas daikčiukas tikrai padeda daug vangiau jiems kimbant. Senukas pasisveikinęs ir pažinęs mane prisėdo žvejoti netoliese. Iš savo žvejiškos patirties mane pagyrė, kad žvejybai pasirinkau gerą vietą. Mat čia kimba ne tik ešeriai, bet dažnai ir viena kita gražesnė lydekaitė suviliojama. Kai ir jis išsitraukė keletą ešerių vienu traukimu nušluostė man nosį jau žvejojančiam bent tris valandas, išsitraukdamas artikilograminę lydeką. Kaip ir visiems žvejams taip ir man sukirbėjo ta pavydi žvejiška bacila, bet ją greitai nuslopino kitame ežero gale už pusiasalio apaugusio krūmais didelis triukšmas ir garsios ledo kanonados. Mano širdis pajuto, kad čia vyksta kažkas negero ir ji tikrai atspėjo. Senukas ilgai tylėjęs prabilo:

- Tai jie. Vakar vakare prie parduotuvės girdėjau jų girtą pokalbį. Ruošėsi šiandien eiti mušti žuvį kuolais.

Ir iš tiesų tolumoje pamačiau ilgą vorele išsidėsčiusę eilutę figūrų einančių su didžiausiais kuolais ledu. Iš garsų galėjau suprasti, kad jie dar neišsiblaivę po vakarykščio. Tik vargu ar jie matė žuvį, nes tais kuolais vanojo per ledą kada reikia ir nereikia vien iš maniakiško svaigulio primušti kuo daugiau žuvies ir nesvarbu jie ją sugebės išsitraukti iš po ledo, prasikirtę eketę, ar ne. Jų buvo apie dešimt jaunuolių, o mes dviese. Aš ir garbingo amžiaus senukas. Luokintojų grandinė slinko nuo mūsų tolimuoju šiauriniu ežero pakraščiu. Ką mes dviese galėjome padaryti tai pasiutusiai luokintojų gaujai? Staiga link ežero keliuku ėmė artėti lengvasis automobilis. Kuolininkų ilga grandinė kaip mat išnyko miške prie ežero. Man ant širdies iš karto palengvėjo. Gal čia inspektoriai. Kai iš automobilio išlipo du žvejai ta grandinė vėl akimirksniu išsitempė ant ledo ir pratęsė savo darbą. Du iš automobilio išlipę vyriškiai, nespėję net suleisti meškerėlių ir supratę esamą padėtį, išvažiavo žvejoti kitur. Mačiau kaip tas jaunimėlis vieną po kitos kerta eketes ir iš jų samčiu išsigriebia apsvaigintą žuvį, o aš jai niekuo negaliu padėti. Naikintojai ėmė artėti prie mūsų ir kartu prie ištekančio upelio.

- Žiūrėkit, ji apie dešimties kilogramų. – pasigirdo garsus riksmas.

Su juo kartu sugriaudėjo kaip perkūniškas garsas  daužomas ledas. Didžioji žuvis pajutusi iš anksto pavojų ėmė didinti greitį link upelio ištakų. Ji tarsi norėdama atkeršyti plaukė ten kur plonesnis ledas. Dundėdami kuolais ją vijosi ir anie. Staiga pasigirdo duslus ledo traškesys ir trys iš vijikų, nespėję net surikti, smigo į kuolais pramuštą properšą. Tai gerai, tai gerai jums už tokius darbelius. Dabar nevalingai apsidžiaugiau, bet susizgribau. O juk kažkada seniai buvau ir aš panašioje situacijoje. Ir ką aš tada jaučiau? Žinoma, mano tikslai buvo visai kiti ir ant ledo buvau vienas vienutėlis. Gal tuo sunkiu momentu man kažkokia antgamtinė jėga padėjo? Juk į gamtą visą gyvenimą ėjau linkėdamas jai vien tik gero. Po šiai dienai to paaiškinti negaliu. Tą tikriausiai dabar jaučia ir tie trys luokintojai? Panašus baimės ar kaltės jausmas turbūt suspaudęs gniaužtuose laiko ir stovinčius už keleto metrų nuo jų ant ledo tos dienos ir to įvykio bendrininkus. Kiti išsigandę kaip mat atsitraukė ir nė nemanė gelbėti savo draugų. Nors toje vietoje buvo iki dugno nedidelis gylis, tačiau dumblo sluoksnis tikriausia pasirodė dar didesnis. Kapstykis nesikapstęs toje vietoje jeigu nėra pagalbos iš šalies prapulsi. Stovinčių ir žiūrinčių į besikapanojančius ir vienas kitą skandinančius draugus galvelės ėmė blaivėti. Jų visų laimė, kad šalia augo miškas, kuriame buvo daug aukštų sausų pušų. Kitaip vargu būtų išvengta didelės nelaimės. Po keleto minučių jaunimėlis-gamtos naikintojas sukruto ir greitai link skęstančiųjų ledu nušliaužė apie dešimties metrų trys sausos pušaitės, išgelbėjusios tos dienos šlapius ir dumblinus didvyrius. Čia pat į jų gerkles buvo supilta reikiama svaigalų dozė. Dabar jau be triukšmo, o lyg tonas būtų pridėję į kelnes, visi patraukė link kaimo, esančio arčiausiai Kampio ežero. Jų ginklai taip ir pasiliko toje vietoje gulėti ant ledo ir vargu tais metais juos paėmė tokių pačių jaunuolių-luokintojų ranka. Tuo metu džiaugiausi, kad išgelbėtos gyvybės ir, kad juos labai gerai vieną kartą pamokė gamta ir ta didžioji žuvis. Vėliau daug kartų teko žvejoti ant tokio pačio ir dar plonesnio ledo, bet tų ledo kanonadų jau nebebuvo. Nurimus visiems luokintojų sukeltiems triukšmams vėl pradėjo kibti ešeriai. Gaila tik to, kad nuo matyto žuvų naikinimo ir skendimo vaizdo mano kolegai senukui suskaudo širdelę ir jis pasiramsčiuodamas peikena patraukė į namus. Aš iki vakaro sugavau dar nemažai tų gražių dryžuotųjų, kurie ant pirmojo ledo visada geriausiai kimba. To tikrai niekas negalės nuginčyti. Geriau jau draugauti su tais dryžuotais ir spygliuotais nei su kuoluotais bepročiais. Žmonės, pagalvokim ką į savo draugiją geriau priimti! Juk iki gamta tokiems atneš atlygį jie jai gali padaryti daug žalos. Jos išsaugojimas labiausiai priklauso nuo mūsų pačių, žmonių. Saulele, Žemele, tirpdyk pirmą ledą po tokių luokintojų kojomis juos pamokydama ir išgelbėdama nuo tų šaltų ir juodų minčių meilės gamtai. Skandink, visas elektrikų valtis upėse ir ežeruose. Nepatyrę skausmo ir baimės šie nevidonai niekada nepasimokys. Išbrauk, pono L… komandos parengtus visus pragariškus upių užtvankų projektus, kurie neabejotinai trukdo žuvų migracijai upėse. Įskiepyk, visiems tiems nesusipratėliams meilę gamtai ir gimtai žemei su jos turtais, nes jie nesugeba įvertinti to ką kol kas dar turime, nes šitas visas turtas per tuos nesusipratėlius bus sunaikintas. To mes silpnesnieji mylintys gamtą jau nesugebame padaryti prieš tuos galinguosius, nes mūsų žodžių jų ausys nebegirdi. Jie viskam kurti išskyrus šlamančius savo kišenėse. Pastaruosius ne tik girdi, bet ir suuodžia, tačiau jais vėliau to ką turime dabar niekada nenupirksi.